Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

G. Stanišauskas: "Apie Prezidentą, nabašninką ir prekybos centrų lentynose užaugusius agurkus"

Autorius: Gediminas STANIŠAUSKAS
Gediminas Stanišauskas
Gediminas Stanišauskas
Printer Friendly, PDF & Email

Penktadienį pagaliau iš Prezidento Gitano Nausėdos išgirdome tai, ko seniai laukėme: „Pandemija dar labiau išryškino žemės ūkio svarbą“. Taip skelbė naujienų agentūros ELTA pranešimas po šalies vadovo vaizdo konferencijos su žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu ir kelių pieno, mėsos bei grūdų perdirbimo įmonių atstovais. „Koronaviruso pandemija dar labiau išryškino žemės ūkio svarbą, nes aprūpinimas būtinais maisto produktais ekstremalios situacijos sąlygomis yra vienas svarbiausių valstybės uždavinių“, – pareiškė Prezidentas.

Pareiškė ir kol kas tiek, nors šioje koronaviruso krizėje mes išties galėjome pasigesti jo pozicijos. Tvirtos, vyriškos. Ne tos deklaratyvios apie gerovės valstybę. Pasakykite šį žodžių derinį dabar tūkstančiams atleistų iš darbo žmonių, taip pat veiklą sustabdžiusioms kirpėjoms, kavinių, restoranų, viešbučių personalui. Neabejoju, jie turėtų ką pasakyti.

Bet ne tik „COVID-19“ infekcijos fone. Akivaizdu, kad tik ištikus šalį tokiai krizei, kai sienos užsidarė, maisto importas sustojo, o kitoms valstybėms uždraudus jau ir grikių, česnakų bei kitų žemės ūkio produktų eksportą, net ir tai vieningai Europos Sąjungai trypčiojant vietoje, staiga visi iš sostinės bokštų atsigręžė į ūkininką. Tą patį ūkininką, stovintį lauke prie Žaliojo kryžiaus, ant kurio dar pernai lapkritį jis vinimi prikalė skelbimą: „Lietuva tavo kaimas miršta“.

Kvailiai, neturi ką veikti. Taip iš kryžius statančių ūkininkų juokėsi pravažiuojantieji magistrale Kaunas-Klaipėda. Trukdo gyventi, sakė kiti, kai per visą Lietuvą nuriaumojo „Traktorių maršas“.

Keista, bet prisiminiau Martyną Liuterį, 1517 m. spalį prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikalusį 95 tezes ir šis jo aktas laikomas Reformacijos pradžia. Katalikybė (nors ir esu katalikas ir teatleidžia man Dievas už mano žodžius), staiga suskilo į liuteronus, kalvinistus ir kitus „kitatikius“. Tai buvo tektoninis lūžis Europos religiniame kontekste, kaip ir dabar, kai koronaviruso pandemija jau supurtė viso pasaulio rinkas, šalis ir regionus... Ir svarbiausia, niekas nežino, kiek ši krizė užsitęs ir, kas įdomu, ar nepasikartos rudenį. O pagirios, kaip jau dabar prognozuojama, bus labai sunkios.

Tai kas nutiko, kad staiga Prezidentas ir kiti politikai sužiuro į tą nabašninką prie Žaliojo kryžiaus, kuris dar prieš dešimt metų kartojo, jog kaimas ir žemės ūkis naikinamas. Kartojo kaip mantrą, bet niekas juo netikėjo. O kaimai nyksta, nes kažkodėl daugumai atrodo, jog mėšlinomis rankomis atrodyti yra „ne fasonas“, smarvė iš tvartų trukdo gyventi, o bendras trendas toks, kad maistas apskritai auga prekybos centrų lentynose.

„Nesugebi dirbti – bankrutuok“, „Parama tau nepriklauso, nes nemoki verslauti“. Taip ir panašiai tą kaimietį mėšlinomis rankomis komentaruose ir viešose diskusijose mokė „žinovai“. Jau nekalbant apie Aušrą Maldeikienę, kuri ne vieną kartą paniekinančiai atsiliepdavo apie Lietuvos ūkininkus. Iš Briuselio žvelgti gal ir lengviau, kai gauni keliolikos tūkstančių eurų algą, bet štai Lietuvoje, kai jau ateini į prekybos centrą ir svarstai, ar ten dar rasi šviežių agurkų, jau nekalbu apie lietuviškus agurkus, kitas daržoves, tai kažkaip jauti, jog tie „žinovai“ po šį prekybcentrį vaikšto, ko gero, liežuvį prikandę.

Ir dabar kaimiečio nebeiškeiksi, nes pats jį pasiuntei toli, toli... Štai jis ir stovi savo laukuose, kantriai pradėjęs sėją, o rudenį, padedant dangui, veikiausiai nuims derlių.

Tad, norisi paklausti, kaip ten Vilniuje ar kitur su kiauliena? Jeigu ir yra, tai ar kaina „nesikandžioja“? O juk visa tai yra mūsų nemokšiškos žemės ūkio politikos rezultatas. Tai daugelio žmonių paniekinančio požiūrio į žemdirbį pasekmė. Kas išnaikino kiaulininkystę? Manysite, jog afrikinis kiaulių maras, nuogi šernai lakstantys miškuose? Kiauliena esame apsirūpinę jau tik 50 proc.! Ir tai yra ne šeimos ir vidutinių ūkių dėka. O stambesnių kompleksų, priklausančių Danijos (ne Lietuvos) kapitalui nuopelnas.

Vertėtų dabar paklausti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, NMA ir Žemės ūkio ministerijos klerkų, kodėl jie taip uoliai metų metus skatino smulkius ūkininkus atsisakyti kiaulių auginimo. Po 100 eurų už kiaulę! Taip, berods, siūlė jie, kad tik neaugintum. Prisimenate tai? Dabar galite nusiųsti jiems žinutes, ar vakarieniaudami nespringsta kruopomis, nes mėsą parduotuvėje staiga kažkas išpirko... O juk galėjo būti ir kitaip, jei ES parama būtų buvusi nukreipta į kiaulininkystės kompleksų statybas, jei nebūtų siūloma beprotiškai griežtinti kvapų normų, didinti mokesčių ir dirbtinai daryti kitų kliūčių fermų statyboms bei jų plėtrai. Visi tie popieriniai sprendimai šiandien atliepia mūsų šaliai kaip sprangus kąsnis, kuris jau stringa gerklėje, bet niekas nežino, ar nereikės prašyti pagalbos nugarai padaužyti, kad neužspringtum. Ir niekas kitas nepadės, išskyrus tą kaimietį...  

„Pandemija dar labiau išryškino žemės ūkio svarbą“. Skamba, kaip maloni pasaka kaimiečio ausiai. Taip sako Prezidentas. Bet akivaizdu, kad per trumpą laiką prarastų pozicijų nebesugrąžins net tie, kurie žemės ūkį anksčiau tik griovė. Net Prezidentas, kad ir kaip šauktų į respiratorių, specialistų į kaimą per dieną neprikvies, o gyvulio per naktį juk neužauginsi.

Be to, tas kaimietis dar pagalvos – ar verta jam investuoti. Bet dar svarbiau – ar jis turi iš ko plėsti ūkį, kai tie patys vaizdo konferencijos dalyviai, kalbėjęsi su Prezidentu apie žemės ūkio svarbą, uždarę Prezidentūros rūmų duris, mažina kaimiečiui pieno, mėsos supirkimo kainas. Bedieviai. Pragmatiški pajacai. Pažvelkite, niekšeliai, į pieno, mėsos produktų kainas parduotuvėse. Pagalvokite apie tai, kai eilinį kartą skirstysitės metinį pelną. Neabejoju, kad M. Liuteris kiekvieną tokį už erezijas apie prasidėjusį badą turėtų prikalti prie Aušros vartų.

Tai ką daryti dabar? Juk nabašninkas, patikėkite, ir liks nabašninku. Ar tu prie jo sodybos  dar dešimt kryžių pastatysi, ar šimtą skelbimų prie tų kryžių prikalsi. Nieko nebus, jei požiūris į žemdirbį (ne į perdirbėją) nepasikeis. Bet dar svarbiau, jei nepasikeis pačios valdžios požiūris į žemės ūkį, į žmogų, kasdien dirbantį kaime. Dabar jau akivaizdu, kad tas kaimietis mėšlinomis rankomis kiekvienam ant jūsų stalo padeda duoną, kad jūs ir jūsų šeimos nariai ją valgytumėte pasigardžiuodami.

Net neabejoju, kad žemdirbiai, po visą Lietuvą renkantys ir aukas mūsų medikams, toliau dirbs, kiek turės jėgų. Tik dalis jų jau seniai dirba, pirmiausiai, dėl savo kaimo ir sodybos, jei joje dar alsuoja gyvybė. Jei didžioji dalis Lietuvos žemdirbį seniai palaidojo, o prisiminė tik tada, kai patiems pasidarė nebejauku apsilankius parduotuvėje, tai norisi pasakyti: sveiki atvykę į realybę. Agurkai lentynose neauga, o pienas nepilstomas iš krano.

Gediminas STANIŠAUSKAS, "Agroeta.lt" vyr. redaktorius

Facebook komentarai