Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Ekspertas: po probleminių vilkų – jau ir probleminės lūšys

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Lūšies papjautas šūnelis buvo pririštas prie grandinės ir neturėjo jokių galimybių ištrukti.
Lūšies papjautas šūnelis buvo pririštas prie grandinės ir neturėjo jokių galimybių ištrukti.
Printer Friendly, PDF & Email

Žiniasklaidoje pasirodžius pranešimams apie lūšių apsilankymus sodybose Žagarėje ir kitur, apie didžiųjų katinų papjautus šunis ir vištas, prasidėjo spėliojimas, kad tai galėjo būti žiopli kažkaip gyvenimo nuskriausti jaunikliai ar pasiligoję žvėrys. Tačiau daugiausiai apie tokias lūšis galėtų papasakoti miškinių katinų veisėjai už europinius pinigus. Jie žino, kada ir kur į laisvę išleido, atseit, gyvenimui laukinėje gamtoje gerai paruoštus namuose užaugintus lūšiukus.

Koks tas paruošimas?

Kad ir erdviuose aptvaruose laikomi gyvenimui laisvėje ruošiami lūšių jaunikliai šerti nugaišusiomis vištomis, nutrijomis, triušiais ir kitais naminiais gyvūnais. Neteko girdėti, kad į lūšių voljerus jauniklių mokslams prasimanyti ėdalo būtų paleidžiamos gyvos stirnos, zuikiai ar bebrai. Tai ką medžioti taip išmokomi lūšiukai? Kai nesugeba sugauti laukinių gyvūnų, išbadėję traukia prie sodybų, kur tvyro jiems pažįstami maisto kvapai, o žmonių jie nebijo, nes yra jų užauginti. Vasarą gal kiek lengviau, kai gamtoje pilna laukinių gyvūnų mažų jauniklių. Iš bado gali ir varlių užkrimsti... Rudenį ir žiemą lengvas gyvenimas baigiasi ir alkani lūšiukai traukia arčiau žmonių nugvelbti kokią vištą. Tinka ir prie būdos pririštas koks mažesnis sargius - šunų kvapas namuose augintiems  lūšiukams  taip pat pažįstamas.

Žagarės atvejis ne vienintelis ir ne pirmasis

2012m. rugpjūtį viena iš Kazlų Rūdos girioje paleistų lūšių tuoj pat atsidūrė vienoje  Katinų kaimo sodyboje ir, papjovusi pririštą mažą šunelį, nugraužė pusę jo galvos. Tą kartą, kad nekiltų abejonių, nusikaltimo vietoje lūšis paliko aiškų parašą - antkaklį su numeriu ir užrašu anglų kalba, kad čia buvo tikrai lūšis. Kai ta lūšis įjunko į šunelio kaimyno vištas, atvažiavę lūšių programos vykdytojai  ją „išėmė iš gamtos“. Nors lūšių veisėjai tvirtina, kad lūšiukus gyvenimui laisvėje paruošia taip gerai, kad į sodybų pusę jie net nesižvalgo ir jas aplenkia mažiausiai kilometro spinduliu, iš tikrųjų taip nėra. Neužilgo po įvykių Katinų kaime, į Kazlų Rūdos girią paleistos lūšys pjovė antis vienkiemyje netoli Braziūkų esančiame Šulių kaime.

Ar laisvėje gimę lūšys taip elgtųsi?

Probleminiai vilkai, specializavęsi misti naminiais gyvūnais, visiškai suįžūlėjo, lankosi gyvenvietėse ir sodybose kartais net dienos metu. Tačiau lūšys yra atsargesnės. Kol į miškus nebuvo paleista namuose užaugintų lūšiukų, nebuvo girdėti, kad lūšys taip nebijotų žmonių: dienos metu landžiotų po malkines, pjautų šunis ir vištas. Todėl didelė tikimybė, kad taip elgiasi namuose užaugintos ir į laisvę paleistos didžiosios katės. Tačiau tiksliau tai galėtų pakomentuoti tie, kurie tas lūšis išleido į laisvę. Bet jie tyli, nes tokį paleistų lūšių elgesį tankiai žmonių apgyventame krašte buvo galima prognozuoti.

Ar reikėjo veisti lūšis nelaisvėje ?

Lūšių populiacijos gausa Lietuvoje niekada nebuvo tiek sumažėjusi, kad rūšiai grėstų išnykimas. Problema tik ta, kad niekas nesistengė jų suskaičiuoti, beje, kaip ir vilkų bei ūdrų. Tačiau kam skaičiuoti, kai Europos Sąjunga siūlo nemenkus pinigus už, atseit, baigiančių išnykti plėšrūnių veisimą. Pinigus įsisavinti (tinkamas sovietinių laikų terminas) mes mokame, o apie projekto sėkmę žinių mažai. Antra vertus, kai lūšių niekas nemoka suskaičiuoti, galima teigti, kad jų veisimo  projektas buvo sėkmingas ir dabar Lietuvoje lūšių gyvena tiek, kad netelpa  miškuose, todėl didžiosios miškinės katės traukia į gyvenvietes.

Facebook komentarai

VIDEO GALERIJA