Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Dzūkų krašto simbolį išvysti ne kiekvienam lemta, bet kai kas juo grožisi kasdien

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
„6 – 7 centimetrų landos skersmuo turėtų būti kukučiams skirtame inkile“, – Eugenijui paaiškino gamtininkai.
„6 – 7 centimetrų landos skersmuo turėtų būti kukučiams skirtame inkile“, – Eugenijui paaiškino gamtininkai.
Printer Friendly, PDF & Email

Šį itin retą paukštį, kuris išsiskiria iš kitų Lietuvoje sutinkamų paukščių savo marga skiautere ir sparnais ne kiekvienam lemta pamatyti, juolab, nufotografuoti. „Kasdien rytais girdžiu kukučių balsus, matau juos lesinėjančius savo kieme. Nufotografuoti kartais papuola, bet ne visada”, – prisipažįsta Eugenijus Povilaitis iš Staidarų kaimo Lazdijų rajone, pridurdamas, kad jei gerą fotoaparatą turėtų būtų kitaip, dabar sakosi „pusiau muiline“ fotografuojantis.

Kukučiai paplitę Pietų ir Rytų Lietuvoje. Dzūkijoje jų daugiausia. „Anksčiau jų daug buvo, dabar sumažėjo. Vis matydavau kokias tris poras savo kieme, dabar jau tik vieną“, – patikina Eugenijus. Anot jo, rudeniop kukučių padaugėja: tuomet ir jauniklius jau pastebintis. „Dabar kukučiai labai baikštūs. Kai išsiperi vaikus, tada jau ne taip ir žmonių draugijos prisibijo“, – sako jis.

Stebi Eugenijus kukučius nuo 2002 metų. „Kiek aš gyvenu, tiek ir jie čia gyvena – vis stebiu juos. Mano kieme jie nuolat tupinėja. Peri netoliese. Pastebėjau, kad į senas vietas sugrįžta jaunimas. Tad kiekvienais metais pas mane jų būna“, – tikina jis.

Pernai iškėlęs inkilą savo sodybos teritorijoje, tiesa, ne kukučiams, bet jiems tiko – apsigyveno, ten ir perėjo.

 Eugenijus mano, kad tinkamos vietos jiems čia gyventi: yra skruzdžių, lervų. Sako, kad po visą gyvenvietę laksto, mėgsta šias vietas, o štai maitintis atskrenda Eugenijaus kieman.

„Prie Galadusio dar kukučių matau, bet ten mažiau“, – pastebi gamtos mylėtojas.

Kukutis Eugenijaus kieme.
Kukutis Eugenijaus kieme.

Ūkininkai sėdami laukus kukučių vis pastebintys ir Panarvės kaimo apylinkėse. Išskirtiniai sparnuočiai prieš gerą savaitę pastebėti ir Lazdijų hipodrome, kur jiems jau ir inkilas iškeltas.

„6 – 7 centimetrų landos skersmuo turėtų būti kukučiams skirtame inkile“, – paaiškino man gamtininkai.

Eugenijus sako, kad kukučiams galima padėti, pavasarį inkilų iškeliant, mat perėjimui tinkamų saugių vietų mažai: šie paukštukai linkę dėtavietes pasirinkti kažkur tarp akmenų, o tai lengvas grobis netgi naminėms katėms, nekalbant jau apie laukinius plėšrūnus. Tad inkilai kukučiams itin reikalingi. Tik kad ne visur kukučiai ima ir apsigyvena. Gyvena jie miškų ir kirtaviečių pakraščiuose, prie gyvenviečių, jiems labiau patinka smėlėtos, atviros pamiškės.

2015 m. dzūkai kukutį išsirinko savo krašto simboliu. „Kam gi gali toks gražus paukštukas nepatikti? Į mano sodybą įvažiuojant, visus pasitinka mediniai kukučiai, o kieme jau tikri tupinėja”, – džiaugiasi gamtos mylėtojas.

Kiekvieną pavasarį jis labiausia laukia kukučių. „Ačiū Dievui dar sulaukiame“, – sako jis. Kukutis - retas mūsų krašto sparnuotis nuo seno minimas lietuvių liaudies tautosakoje. Šis išskirtinis paukštis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. „Įspūdingi paukštukai, o ir balsas – įdomus, išsiskiriantis iš kitų. Gal todėl ir kukučiais pavadinti, kad jie taip pusiau kukuoja“, - tikina Eugenijus Povilaitis, kasdien su retais paukštukais savo kieme pasisiveikinantis ir jau netgi, kaip pats sako, įpratęs.

Facebook komentarai