Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Dzūkai jau laukia rudeninių baravykų

Autorius: Dineta BABARSKIENĖ
„Jei viena, kita kirmėlukė – tai nieko nepasidarys“, – juokiasi dzūkai, džiaugdamiesi pilnais krepšiais baravykų.
„Jei viena, kita kirmėlukė – tai nieko nepasidarys“, – juokiasi dzūkai, džiaugdamiesi pilnais krepšiais baravykų.
Printer Friendly, PDF & Email

Šiemet tikra pasiutpolkė Dzūkijoje: viename rajono gale baravykų nė su žiburiu nerasite, kitame – juos krepšiais tempia.  

Baravykų „su skylutėmis“ niekad neima

76 metų Verutė nuo Kapčiamiesčio prisipažįsta, jog vis dar landžioja po miškus.

Kol kas voverytes ir dar raudonviršius renkanti. O baravykų? „Ne, turtukai, nėra. Rugiai jau išplaukę. Tai jau viskas, vaikelėli, nebus vasarinių baravykų šiemet, reiks laukti rudeninių“, – sako senolė.

Tiesa, vasarinių baravykų šiek tiek buvo, bet, anot grybautojos, karštas oras, jiems netinkamas. „Penkiolika vienoj vietoj radau, bet visus reikėjo palikti – kirmėlėti“, – sako senjora. Tai kas jau ten tokio viena kita kirmėlytė? „Ne, ne, ne. Mes dar tep nemokam su kirmėlėm draugauti“, – į kalbas nesileidžia Verutė.

Senolė miške nuo 7 valandos ryto iki vakaro grybauja. 8-12 kilogramų voveraičių prirenka.

O kur gi ieškoti geriausia grybų? „Jei voveryčių, tai kur eisit, ten rasit. Jos visur dygsta“, – sako ji.

O štai su baravykais kitaip. „Reikia turėti savo vietukes. Grybai neauga danguj, reikia į žemę žiūrėti“, – mįslingai prabyla senjora.

Verutė tikina, kad baravykai – paslaptingi grybai: vienais metais auga po lapuočiais medžiais, kitais – po spygliuočiais. „Savas vietukes, kur auga mano baravykai, aš kiekvienų rytų apeinu“, – prisipažįsta senolė. Taip jau nuo vaikystės įpratusi: žiūrėdavusi, kad kotelis gražus būtų, kad kepurėlė daili. „Dar jau nieko nežiūriu tik, kad kirmėlės nebūtų“, – prasitaria ji.

Verutė išduoda paslaptį: „Kirmėlėtus baravykus ima tie, kurie virtus parduoda, mat baravyką pavirus, jis „užsitraukia“ ir nematyti, kad skylučių būta“.

Jos grybingų vietų nieks nežino tik anūkai, kurie seka paskui močiutę.

„Kai grybų metas, tai kur aisi, ten rasi. Aisi keliu – rasi: vienoj pašonėj, kitoj. O kai žinai mišką, tai miške. Būna, kad ir galva užsisuka, sėdi ant kelmo,  galvoji, kur esi. Jei saulės nėra – pašvilpk tada“, – pasakoja ji.

Anot senolės, tų grybų jau nelabai nori. „Ale užsiėmimas“, – prisipažįsta ji.

Verutė su žalčiu pasišneka, jaunesnį medelį apsikabina. „Žaltyne, ten, kur žaltys vaikus išvedęs, daug grybų būna“, – išduoda paslaptį grybautoja.

Po žiemos dzūkai savo miškų neatpažįsta

Pasak ponios Daivos iš Ivoškų kaimo, kasdien grybų vis daugyn. Iš pradžių parsinešdavo po kibirą voveraičių, dabar jau du. „Bet kitokių grybų ir nėra“, – sako ji prisipažindama, kad grybauti ji važiuoja per Stalų girininkiją link Lenkijos „dratų“ net prie „rubežiaus“.

 Anot jos, žalioj samanoj dar nėra ko grybų ieškoti, ten jų bus vėliau, rugpjūčio pabaigoje, rugsėjį – tada voveruškų būsią gražių, didelėmis galvomis. Dabar reikia daugiau dairytis, kur balta samanukė, kur „šyčkos“ daugiau.

Dzūkės širdis atsigauna, kai po lietaus miškan nuvažiuoja. Sako, vaizdas nepakartojamas: iš po samanų pilna geltonų galvų. „Raibsta akys nuo geltonumo, tik pasukai galvą į kitą pusę ir vėl geltona. Per tris valandas 10 litrų kibirą prisipjoviau“, – teigia ji.

Tiesa, grybauja tik ten, kur žino, kur nežino, kojos nekelia. „Bile kur nevažiuoju“, – tarsteli ji.

Anot Daivos, anksčiau grybų buvę žymiai daugiau, dabar grybingi miškai išpjauti. „Nuvažiavau po žiemos į savo pagrindinius grybynus, ten iki 12 kilogramų pririnkdavau voveruškų – nėra nieko tik biržės likę, išpjauta. Baigiasi tie mūsų grybingi miškai, tuoj grybauti neturėsim kur – viską išpjaus“, – aiškina ji. Anot jos, nuvažiuoji ir neatpažįsti savo miško – pasikeitęs, visai kitoks.

Jei Dzūkijoj mėlynes šukomis „šukuosite“ – nagus „nukapos“

Aldona Miliauskienė, prisiekusi Kapčiamiesčio grybautoja, tikina, kad šiemet tesuradusi du baravykus ir tie patys sukirmiję. „Vakar vieną sykį mišką perėjau, tris su puse kilogramo voverukių parsinešiau. Parūkau, pasėdžiu, šampano ar alaus atsigeriu, šešiems savo šuniukams ėdalo nuperku ir vėl miškan“, – pasakoja ji.

Pirštai „mėlyni“? „Šiandien grybų neradau. Sausa, žinokit, jau miške. Bobukei mėlynių pririnkau. Aš tik rankomis skinu“, – prisipažįsta ji.

Aldona – Kapčiamiesčio pažiba, ją visi pažįsta, mišką ji myli. „Pamatysiu Kapčiamiesty šukom mėlynes šukuojant, nagus nukaposiu. Paskui uogutių man nebūna net kitais metais“, – pagrasina ji dėkodama, kad iki Kapčiamiesčio pavežiau.

Jos maršrutas, grybų sezonui prasidėjus, paprastas: miškas, supirktuvė, parduotuvė ir vėl iš naujo.

Supirktuvėje baravykų nė kvapo

„Jei baravykų būtų, aš jų tikrai turėčiau“, – sako ponia Aušra, superkanti grybus Kapčiamiestyje. Anot jos, jei randa, tai ir tie sukirmiję.

 „Mano valia būtų, aš leisčiau grybauti tik nuo liepos 1 dienos. Dabar gi lupa, drasko samaną – mažytukus grybukus renka“, – teigia supirkėja.  

Patyliukais krepšiais baravykus tempia

Kiti gi patyliukais baravykus krepšiais tempia, džiovina. Sako, kad jų reikia ieškoti šiauriniame Lazdijų rajono pakraštyje mišriuose miškuose, maišytuose: eglės su ąžuolu, drebule. „Čia baravykų apsčiai tik žinoti vietas reikia“, – tikina žinantys. Ar nesukirmiję? „Jei viena, kita kirmėlukė – tai nieko nepasidarys“, – juokiasi jie džiaugdamiesi pilnais krepšiais baravykų.

Facebook komentarai