Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Dirvožemio kalkinimas ūkininkui pasiteisino

Autorius: Dainius ŠEPETYS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Klaipėdos rajono ūkininkas Tomas Balčėnas, kurio dirbama žemė yra gana rūgšti, teigia, kad investicijos į dirvožemio rūgštingumo mažinimą tikrai atsiperka. „Pradėjęs kalkinti dirvas iš kart pastebėjau, kad jose augantys javai tapo tankesni, vešlesni, o ir derliaus padidėjimas juntamas“, – portalui „Agroeta.lt“ teigė Rietavo krašto ūkininkas.

Šiuo metu T. Balčėno laukuose, padedant Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) specialistams, bandomi net trijų rūšių dirvos kalkinimo būdai. Paklaustas apie finansinį kalkinimo efektą, ūkininkas kol kas nieko konkretaus pasakyti negalėjo. „Kitais metais suvesim rezultatus, paskaičiuosim išlaidas, pajamas ir tiksliau įvertinsim dirvožemio kalkinimo naudą“, – apie būsimus pinigus kalbėti atsisakė ūkininkas.

LŽŪKT specialistas Tomas Luotė, konsultuojantis T. Balčėną, „Agroeta.lt“ tvirtino, kad visiškai sustabdyti dirvožemio rūgštėjimo yra neįmanoma, tačiau gerokai jį sumažinti, pagerinti dirvos būklę – realus dalykas. „Čia ne viską lemia dirvos kalkinimas, svarbi sėjomaina, žemės dirbimas, kiti faktoriai“, – aiškino T. Luotė, akcentuodamas, jog ūkininkai rūgščiose dirvose praranda labai daug trąšų, kurių negali įsisavinti augalai, o ir piktžolės tokiose dirvose bujoja. 

 Nuo seno Vakarų ir Rytų Lietuvoje susiformavo iš prigimties rūgštūs dirvožemiai. 1963–1966 m. duomenimis Vakarų Lietuvoje sąlygiškai rūgščių dirvožemių buvo du trečdaliai, labai rūgščių ir rūgščių – beveik pusė,  o Rytų Lietuvoje – 52 proc. Dėl intensyvaus ir ilgalaikio kalkinimo, kuris buvo vykdomas iki 1990 m., rūgščių dirvožemių plotą pavyko sumažinti iki 18,6 proc., tačiau nebekalkinami dirvožemiai vėl rūgštėja ir grįžta į pirminį lygį, buvusį prieš kalkinimą.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijos 2007-2017 metų dirvožemio stebėsenos duomenys rodo, kad Lietuvoje šiuo metu yra 28 proc. sąlygiškai rūgščių dirvožemių (pH mažiau nei 5,6). Tai yra 3,8 proc. daugiau nei prieš 10-15 metų. Daugiausiai rūgščių dirvožemių yra Varėnos – 70,5 proc., Šilalės – 63,6 proc., Šilutės – 63,0 proc., Plungės – 58,4 proc., Tauragės – 57.9 proc., Rietavo – 56,5 proc., Šalčininkų – 52,5 proc., Klaipėdos – 46,5 proc., Druskininkų – 45,6 proc., Skuodo – 45,1 proc., Telšių ir Vilniaus – po 43,1 proc. 

LŽŪKT augalininkystė specialistės Romutės Mikučionienės teigimu, dirvožemis nuolat veikiamas praplaunamojo vandens, todėl iš viršutinių jo sluoksnių išplaunami vandenyje lengvai tirpstantys cheminiai elementai, tokie kaip kalcis, magnis, geležies oksidai. „Tada dirvožemio sorbuojamame komplekse vyrauja vandenilio jonai, o kai kur gausu ir mainų aliuminio. Jie ir nulemia rūgščią dirvožemio reakciją“, – „Agroeta.lt“ savo mintį grindė R. Mikučionienė.

Pasak specialistės, dirvožemio rūgštėjimas yra gamtoje natūraliai ir nuolat vykstantis dirvodaros procesas, kurį skatina rūgštūs krituliai, žemės ūkyje taikomos technologijos, tręšimas fiziologiškai rūgščiomis mineralinėmis trąšomis, intensyvus pesticidų naudojimas, mitybos elementų išplovimas bei išnešimas iš dirvožemio kartu su augalų derliumi.

Facebook komentarai