Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Dar vienas mokestis medžiotojams

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Justinas Urbanavičius 2021 gruodžio 22 d. įregistravo Medžioklės įstatymo 14 straipsnio „Teisės medžioti suteikimas ir medžiotojo bilieto išdavimas“ 6 dalies „Medžiotojo pareigos“ įstatymo papildymo projektą, pridedant 5 punktą „Medžioti būti apsidraudusiam medžiotojo civilinės atsakomybės draudimu“.

Pasak J. Urbanavičiaus, šią pataisą inicijavo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD). Manau, kad LMŽD tai padarė nepasitarusi su medžiotojų, jos narių kolektyvais. Ar būtina laisvos Lietuvos piliečius saugiais, sveikais ir laimingais versti per prievartą? Taip jau buvo netolimoje praeityje, kai priverstinai buvome patys laimingiausi gyventojai visame pasaulyje: visi priverstinai turėjome darbą, priverstinai savo noru nesibastėme po pasaulį, be reikalo švaistydami priverstinai uždirbtas menkas lėšas, nes buvo aklinai uždarytos laimingos šalies sienos...

O gal LMŽD vadovai neteisingai suprato medžiotojo civilinės atsakomybės draudimo esmę, kad žurnalisto pakalbintas LMŽD direktorius Laimonas Daukša teigė, jog: “Apsidrausti privalėtų tik aktyviai dalyvaujantieji medžioklėse“. Tačiau jeigu civilinės atsakomybės draudimu neapdraustos transporto priemonės negali dalyvauti eismo procese, nors per metus nuvažiuotų tik 100 km, tai kodėl neapsidraudusiems mažai medžiojantiems medžiotojams galėtų būti leidžiama dalyvauti medžioklėse? Juk aktyvieji medžiotojai ir dabar gali šiuo draudimu apsidrausti laisvu noru.

Tačiau jeigu medžiotojų civilinės atsakomybės draudimo būtinybė bus įrašyta į Medžioklės įstatymą, draustis privalės visi medžiotojai: neapsidrausi – nemedžiosi, nors į medžioklę išeitum vieną kartą per vienus ar net dvejus metus. Žinodami, kad medžioklėse nelaimingų atsitikimų būna labai mažai, nes medžiotojai yra drausmingi piliečiai, o juo labiau, kad jų saugaus elgesio medžioklėje žinios nuolatos tikrinamos nustatytais laikotarpiais (dabar kas 3 metus), tikrinant blaivumą (medžiotojams po nosimis alkotesterius gali kaišioti ne tik policininkai, bet ir aplinkosaugininkai), draudikai kaip tik ir siekia privalomai apdrausti visus medžiotojus.

Beje, draudimo procese taip ir būna, kad drausmingi piliečiai, kurie labai retai prikrečia kokių eibių ir suneša lėšas draudėjams tam, kad jie galėtų apmokėti mažiau drausmingų piliečių padarytą žalą, na, ir kad dar lėšų liktų draudimo kompanijų klestėjimui. Tie medžiotojai, kurie medžioja labai aktyviai, sunkiai valdo savo medžioklės azartą ir dažnai pila, vos tik išvydę sušmėžavusį žvėrį, pamiršę saugaus šaudymo sudėtingomis medžioklės plotų sąlygomis taisykles, apsidraudžia ir dabar savanoriškai. Tačiau tokių šaulių nėra labai daug, tad draudimo kompanijoms nelabai apsimoka tik juos vienus drausti – kas kita būtų, jeigu į draudėjų kompanijų krepšius byrėtų viso gausaus medžiotojų būrio draudimo įnašai. Negi kas mano, kad draudikai, jau ilgą laiką spausdami medžiotojus apsidrausti, siekia tik šaulių gerovės? Ko gero, daugiau savo gerovės. Dabar jie bando savo tikslus pasiekti per LMŽD ir medžiotoją Seime. Tačiau kuo suinteresuota tuo draudimu LMŽD vadovybė, lieka neaišku.

Ragina drausti ir medžioklės plotus

Jau seniai draudimo kompanijos ragina medžiotojus drausti ir medžioklės plotus nuo laukinių gyvūnų daromos žalos ūkininkų žemės ūkio kultūroms. Kol kas dar neprivalomai.

Medžiotojų klubai, kurių medžioklės plotuose gausu kanopinių žvėrių ir derlingose žemėse šeimininkauja stambūs ūkininkai, daugumoje plotus apsidraudžia, nors su draudimo kompanijoms kartais turi ir nemalonių problemų. Tačiau draudimo procese yra keista sąvoka – franšizė.

Įvykus draudiminiam įvykiui, mokestis iki tam tikros sumos, nurodytos kaip franšizė, turės būti atlyginamas pačios įmonės ar piliečio ir tik nuostolis, viršijantis franšizę, bus atlygintas draudimo kompanijos. Bala žino, gal taip ir reikia. Tačiau blogai, kai medžiotojų kolektyvas apdraudžia visą medžioklės plotų vienetą, o atlyginant žvėrių padarytus nuostolius franšizė taikoma atskirai kiekvienam nukentėjusiam ūkininkui.

Kai medžioklės ploto vieneto teritorijoje ūkininkauja tik smulkūs ir labai smulkūs  ūkininkai, žvėrių padarytų nuostolių suma kiekvienam žemdirbiui atskirai dažniausiai neviršija tos nelemtos franšizės sumos ir draudėjai nuostolių visai neapmoka.

Neaišku, kodėl nesusumuojama visiems medžioklės plotų vienete ūkininkaujantiems piliečiams žvėrių padarytų nuostolių suma, o tada, iš jos išskaičiavus franšizę, būtų atsiskaitoma sąžiningai. Kitaip medžiotojams, kurių medžioklės plotuose ūkininkauja smulkūs ūkininkai, drausti plotus nuo žvėrių daromos žalos tiesiog nėra jokios prasmės, nebent tokį draudimą padarytų privalomu. Taigi, draudimo kompanijoms dar yra kur pasireikšti... Draudimo kompanijos atstovas dėl tokio franšizės taikymo paaiškino, kad tokia jau yra draudimo metodika ir ją taiko visos draudimo kompanijos.

Koks būtų medžiotojų civilinės atsakomybės draudimo turinys?

Tačiau jeigu tokia Medžioklės įstatymo pataisa, nustatanti privalomą medžiotojo civilinės atsakomybės draudimą, vis tik būtų priimta, įdomu būtų sužinoti, kokios bus to draudimo sąlygos ir kas jas nustatys? Jeigu patys draudikai, bijau, kad tos sąlygos bus nepalankios medžiotojams. Materialinė ir moralinė žala turėtų būti atlyginta, kai: apsidraudęs medžiotojas sužaloja kitą medžioklės dalyvį, ne medžioklės dalyvį, pakenkia medžioklės dalyvių ar ne dalyvių turtui (peršautas automobilis, šūviais apgadinti pastatai ir įvairūs įrenginiai, sužaloti medžiokliniai šunys ir kiti naminiai gyvūnai); kai medžiotojas, neatsargiai elgdamasis, susižaloja pats (šaunamuoju ginklu ar kitaip – paslydus, užgriuvus medžiui ar nukritus medžio šakai ir t.t.); kai dėl neatsargumo nušaunamas tuo metu neleidžiamas medžioti gyvūnas.

Tas per neatsargumą nušautas neleistinas medžioti gyvūnas medžiotojus labiausiai domintų, nes nelaimingų atsitikimų medžioklėse pasitaiko retai, o nušauti netinkamą žvėrį gerokai dažniau. Sakykim, per neatsargumą medžiotojui, vietoje šerno nušovus stumbrą, kas jau yra buvę net rimtam užsienio medžiotojui, šauliui nereikėtų pakloti dešimčių tūkstančių eurų gamtai padarytos žalos atlyginimui.

Žinoma, už žioplumą medžiotojas tikriausiai turėtų susimokėti baudą, gal net kuriam laikui medžioklinius ginklus priduoti pasaugoti policijai, tačiau jis neturėtų atlyginti gamtai padarytos žalos, iš jo neturėtų būti konfiskuojami ginklai ir transporto priemonės. Tik tokiu atveju medžiotojai galėtų pasvarstyti apie civilinės atsakomybės draudimo prasmę.

Šiaip jau, tai toks draudimas tikrai nesumažintų nelaimingų atsitikimų medžioklėse skaičiaus. Kad tik nebūtų priešingai – aistingiesiems šauliams bus dar drąsiau neatsakingai pyškinti į visas puses, bent jau nesibaiminant dėl didelio piniginės suplonėjimo...

Draudėjai taip pat vis primena, kad toks draudimas egzistuoja kitose šalyse. Tačiau ar būtina mums viską aklai kopijuoti iš kitų šalių? Ar visas mūsų šalies medžioklės proceso valdymas yra toks pat, kaip JAV ar tų Vakarų Europos šalių, kurios švelniau ar šiurkščiau nebuvo prispaustos socializmo letena? Pasikonsultavus su draudimo kompanijos atstovu, paaiškėjo, kad medžiotojui, apsidraudusiam civilinės atsakomybės draudimu, sau pačiam patyrus kokį nelaimingą atsitikimą (įsišovus į koją), žala jam negali būti atlyginama, nes pati sąvoka „civilinės atsakomybės“ neleidžia to daryti. Taip pat šis draudimas neapima atvejų, kai medžioklėje nušaunamas tuo metu nemedžiojamas gyvūnas. Tačiau šiuo atveju nėra taip labai jau aišku: jeigu žala padaroma privačiam asmeniui ar įmonei (pvz. ūkinei bendrovei), sakykim, nušovus kokį naminį gyvūną, žala atlyginama, o nušovus neleistiną medžioti gyvūną (laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė), žala valstybei (nors įvardijama, kaip žala gamtai) neatlyginama. Kodėl? Ar privati ir valstybinė nuosavybės nėra lygiavertės?

Facebook komentarai

a

b