Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Buvusiai mokytojai ožkos teikia ir džiaugsmą, ir naudą

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Pirmąją ožkelę Gražutę prieš septynerius metus Bronislavai Janušaitei padovanojo sesuo.
Pirmąją ožkelę Gražutę prieš septynerius metus Bronislavai Janušaitei padovanojo sesuo.
Printer Friendly, PDF & Email

Prieš septynerius metus Šakynoje gyvenančios buvusios mokytojos Bronislavos Janušaitės gyvenime visai netikėtai atsirado ožkelė. „Gyvą“ dovaną sesuo atvežė, kad po mamos mirties viena tėviškės namuose likusi, kuo mažiau liūdėčiau“, – šypsojosi moteris.

Dabar B. Janušaitė turi dvi suaugusias ožkas, išdidų ožį ir ožiuką. Sakė labai prie mielų gyvuliukų pripratusi. Ožkos jai teikia ne tik džiaugsmą, bet ir naudą – šakyniškei labai patinka tiek šviežias, tiek raugintas ožkų pienas, retsykiais ir sūrelį suspaudžia.

Gražutė, Gerutė, Gojus ir Gudrutis

„Nei aš norėjau kada ožkų laikyti, nei ką. Bet prisikalbėjau. Nesigailiu, esu patenkinta“, – pasakojo šakyniškė, buvusi mokytoja Bronislava Janušaitė, rodydama savo augintines Gražutę, Gerutę, patį mažiausiąjį Gojų ir išdidų ožį Gudrutį.

Pirmiausia buvusios mokytojos gyvenime atsirado Gražutė. Vos kelių mėnesių ožkytę dovanų atvežė Bronislavos Janušaitės sesuo, gyvenanti Radviliškyje.

 „Prasitariau, kad po mamos mirties negaliu liūdesio atsiginti. Tai ir nusprendė nors šitaip pradžiuginti, prablaškyti. Ožkytė buvo dar visai mažiukė, sesuo ant kelių ją laikė. Labai man ožkytė graži pasirodė, todėl ir pavadinau Gražute. Vėliau atsiradę kiti augintiniai taip pat pavadinti vardais, prasidedančiais „G“ raide“, – sakė.

Dabar vešliose pievose žoleles skabo Gerutė, mažiausias ožiukas Gojus. Penkiametis išdidus ožys Gudrutis ganosi atskirai. Rodos, jam kitų gentainių draugija ir nereikalinga. Bet šeimininkės dėmesys, buvimas šalia ožiui labai patinka. Kaip ir šiluma, saulė. Į dangų užvertęs raguotą galvą, iš pasitenkinimo net užsimerkia.

Ožkos, pasak B. Janušaitės, nėra įnoringi, sunkiai auginami gyvuliai. Tiesa, per septynerius metus yra visko nutikę. Pirmąjį ožiuką Gražutė atvedė negyvą. Kitąsyk pačiai teko veterinarijos gydytoją kviesti. Bet viskas baigėsi sėkmingai. Ožkelė sugijo, iki šiolei tik  sveikus ožiukus veda, duoda nemažai pieno. 

Ožkoms moteris užaugina burokų, nuperka grūdų, pavaišina duonos plutele. Bet, kad ir kaip keistai atrodytų, ožkoms, pasak šeimininkės, didžiausias skanėstas – piktžolės: varnalėšos, usnys, kiečiai. Jei prieina, paskanauja gėlių. Sykį Bronislavos išpuoselėtą begoniją nuskabė. Bet dobiliukų nemėgsta. Išbraido ir tiek. 

Nakčiai moteris ožkas suveda į tvartą, kad kokie sulaukėję šunys ar vilkai nepapjautų. Prieš porą dešimtmečių B. Janušaitės kaimynų ožkas, nors miestelyje ganėsi, vilkai išpjovė. Tiesa, pastaraisiais metais visų džiaugsmui vilkai į Šakyną nebeužklysta.         

„Draugai nevalgomi“        

B. Janušaitė sakė, jog ožkos, ožys, ožiukai jai pirmiausia – draugai. Todėl moteris  niekuomet nė nesvarstė pačios užauginto ožiuko maistui sunaudoti. „Draugai nevalgomi“, -užtikrino.

Užtat šakyniškė mielai geria ožkų pieną. Gražutė ir Gerutė per dieną atiduoda apie keturis litrus pieno. Bronislava Janušaitė skanauja tiek šviežią, tiek ir raugintą pieną, ir kaimynus, pažįstamus pavaišina. Kartais suspaudžia varškės sūrelį.

 „Iš pradžių, kai tik ožkytę dovanų gavau, visokių minčių kilo. Bet dabar, po septynerių metų, nebeįsivaizduoju, kaip be savo gražuolių reiktų gyventi,“ – svarstė.  

Facebook komentarai