Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Buvusi pareigūnė augina arbūzus ir tujas

Autorius: Milda JONKIENĖ
Daiva Macijauskaitė įrodė, jog ir Lietuvoje galima auginti arbūzus. Mildos Jonkienės nuotr.
Daiva Macijauskaitė įrodė, jog ir Lietuvoje galima auginti arbūzus. Mildos Jonkienės nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Kalvarijoje gyvenanti buvusi policijos pareigūnė Daiva Macijauskaitė tuoj po Kalėdų pradeda arbūzų sėją. Daigus užsiaugina ant palangės iš savų arbūzų sėklų. Gegužės pabaigoje daigai keliauja į dirvą, kur lig rudens auga ir brandina arbūzų derlių.

Nedideliame poros arų lopinėlyje Daiva kasmet užaugina apie 100 saldžių, didžiulių arbūzų. Taip pat buvusi pareigūnė kasmet sėja ir augina tujas. Per eilę metų jų užaugino tūkstančius. Auginti arbūzus buvo Daivos vaikystės svajonė, o tujos atsirado kaip papildomas versliukas. 

Arbūzai ne iš karto pakluso

„Nors auginti arbūzus svajojau labai seniai, tai pavyko padaryti tik po daugelio nesėkmingų bandymų ir sukauptos patirties metų. Kai kažkada važinėjau į Vidurinę Aziją, ten mane labai žavėdavo arbūzų laukai. Lietuvoje užsiauginti arbūzų pamėginau prieš 30 metų, bet nepavyko, paskui visą laiką skyriau tarnybai policijoje ir tik išėjusi į pensiją vėl sumaniau grįžti prie savo svajonės – arbūzų auginimo. Pastangos nenuėjo veltui, kasmet dabar džiaugiamės puikiu jų derliumi,“ – didžiavosi atkaklioji buvusi pareigūnė. 

Anot jos, Lietuvoje vasaros tapo karštos, o arbūzams svarbu, kad būtų šilta, bet nebūtų jokio pavėsio ir vėjo. Šių metų Daivos užaugintų arbūzų karalius svėrė 10 kg, tačiau yra buvę ir dar didesnių, svėrusių net iki 12 kg. Vidutiniškai jie užauga iki 6-7 kg, tačiau net ir maži arbūziukai yra gana sunkūs – apie 4-5 kg.

Tie, kas paragauja Daivos augintų arbūzų įsitikina, kad lietuviški arbūzai gali būti gardesni už atvežtus iš pietų – jie saldūs, sultingi, kvapnūs ir gaivūs. Arbūzų žievė plona, o vidus – sodriai raudonas. Pasak Daivos, kiekvienas arbūzas būna kam nors pažadėtas ir laukiamas. Žmonės iš anksto užsiprašo, nei vieno ant lysvės nelieka.

Daigus į daržą Daiva sodina tik tuomet, kai ji sušyla bent iki 10 laipsnių. Tai būna gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje.

Turi savų paslapčių ir kaprizų

„Sėklas sodinu tuoj po Kalėdų, paskui daigus ilgai popinu ant palangių. Kai sodinu daigus į daržą, jie jau būna su žiedeliais. Bandžiau auginti šiltnamyje, bet nieko gero nepavyko – vos užsimegzdavo arbūziukas, tuoj nudžiūdavo. Arbūzai labai jautrūs – jų negalima laistyti, judinti, liesti. Kuo mažiau jiems dėmesio – tuo geriau auga. Negerai auginant arbūzus dirvą piktžolėmis užleisti, nes ravėti nei chemikalais purkšti negali. Arbūzai turi labai silpną šaknį, neaugina pridėtinių šaknų kaip moliūgai, jie labai lepūs. Moliūgus auginti kur kas paprasčiau. Didelė klaida gausiai laistyti arbūzus, nes jie drėgmę pasiima tik per lapus. Aš sakau: valgai arbūzą, tai lyg geri ryto rasą, nes kiekvienas rasos lašelis jų būna per lapus sugertas. Norint juos vandeniu atgaivinti, reikia keltis labai anksti ir tik lengva migla lapus apipurkšti. O laistant ant šaknų juos lengva pražudyti“, – dalijosi arbūzų auginimo ypatumais šios srities žinovė.

Daiva augina dviejų veislių arbūzus, nors anksčiau yra pabandžiusi ir didesnę įvairovę. Šiais metais vėlyvos šalnos nemažai daigų nukando, tai jų vietoje Daiva pasodino kelis turgelyje nusipirktus. Abiejų veislių arbūzai gerai augo ir sėkmingai subrendo.

Daiva paaiškino, kaip atpažinti arbūzą, kad jis jau subrendęs ir skanus.

„Kai arbūzo virkštelė nudžiūvusi, reiškia jis jau subrendęs ir galima skinti, bus skanus. O kol virkštelė žalia, nereikia skubėti skinti. Kai kas beldžia į arbūzą mėgindami atspėti ar jis prinokęs, bet nežinau, kaip galima tai išgirsti. Šio metodo aš nesuprantu“, – šypsosi augintoja.

Nedideliame sklype – tūkstančiai tujų

Taip pat Daiva augina ir tujas – gyvatvorines, kolonines, piramidines. Daugina iš šakelių ir sėklų.

„Kelis tūkstančius tujų sėklų pasėju anksti pavasarį. Dvejus metus auginu sėjykloje, o paskui daigelius išsodinu į dirvą. Priežiūros jiems reikia – būtina ravėti, patręšti, karpyti, paformuoti. Tujas būtina pakarpyti, kad jos augtų vienodai ir gražiai, savieigai palikti nereikėtų. Tie, kas pasirenka gyvatvorines tujas, joms reikia daugiau priežiūros, nes laikas nuo laiko reikia karpyti, o koloninės dailesnės ir karpomos tik minimaliai“, – pataria tujų augintoja. 

Pasak jos, tam, kad tujos gražiai tankėtų, reikia jas formuoti. Tačiau reikia žinoti jų poreikius, nes gali darbas nueiti perniek. Tujos vidutiniškai sodinamos kas 70 cm, kas nori, jog jos greičiau susijungtų, sodina tankiau. Tačiau per tankiai susodinus, tujų vidus išplinka, nelabai gražiai formuojasi. Geriausiai tujos prigyja nuo 0,5 m iki 1 m ūgio. Jei auginama iš sėklų, tai būna 3-4 metų sėjinukai.

„Tujų tūkstančiais esu išpardavusi, niekas nesiskundė, kad blogai auga. Vegetatyviniu būdu šakelėmis aš tujų nedauginu. Vazonėliuose tujų taip pat neauginu, taip jos daugiausia yra auginamos šiltnamiuose. Manau, jog geriau, kai jos auga natūralioje aplinkoje, būna adaptavęsi, tad lengviau prigyja persodintos“, – tvirtino D. Macijauskaitė.

Anot jos, anksčiau tujos buvo labai populiarios, o dabar ši banga kiek atslūgo, sumažėjo ir jų augintojų. Pasak specialistės, tujų gyvatvorė labai gera – žiemą vasarą žaliuoja, orą valo, sulaiko kelio dulkes.

Savo sodyboje buvusi pareigūnė turi apie 30 metų tujų gyvatvorę, kurią suformavusi tarsi tvirtovės sienos bokštus. Sodybos kieme iš tujų Daiva iškarpiusi ir suformavusi ne vieną menišką kompoziciją – tai dar vienas jos mėgstamas, daug kantrybės ir specialių žinių reikalaujantis užsiėmimas.

Facebook komentarai