Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Bitininkystė – kaip Aukštybių dovana

Autorius: Mūsų Ignalina
Jei bitininkas nori daugiau produkcijos, privalo vežioti bites iš vienos vietos į kitą.
Jei bitininkas nori daugiau produkcijos, privalo vežioti bites iš vienos vietos į kitą.
Printer Friendly, PDF & Email

Mes galime pasimokyti iš bičių vienybės, bendruomeniškumo ginant šeimą, tautą ar valstybę. Ir – tvarkos, nes bitė švaros etalonas – pasakoja rajono bitininkų draugijos „Austėja“ pirmininkas Vytautas GIMŽAUSKAS, besirūpinantis 100 bičių šeimų. Bitininko kelio pradžia liko tolimoje vaikystėje, kada bendravimas su Dievo padarėliu tapo kasdienio gyvenimo dalimi.

„Bites laikė senelis, vėliau jomis rūpinosi tėvas. Pagrindinis mano dešimtmečio darbas – stebėti, kada pradeda šeimos spiestis, tuomet sėsdavau ant dviračio ir lėkdavau į Kirdeikių tarybinį ūkį, kur dirbo tėvas, o jis, atskubėjęs namo, susemdavo bites.  

Palengva pats išdrįsau prieiti prie bičių spiečiaus ir susemti visą. Vėliau, jau daugiau įpratus, tėvas leido pačiam tvarkyti avilius.

Kai sukūriau savo šeimą, tėvas davė ketvertą avilių, nuo kurių ir prasidėjo mano savarankiškas bitininkavimas. Hobis peraugo į pusiau verslą. Laikant mažiau bičių šeimų – paprasčiau, bet su daugiau – beveik parduotos vasaros. Nuo gegužės iki rugsėjo esi įsitraukęs į nuolatinį darbą ir rūpinimąsi bičių šeimomis. Viską reikia atlikti laiku, nes kaip ir darže – svarbu laiku ravėti daržoves, kad užaugtų didelės, taip ir su bitėmis… Svarbi nuolatinė priežiūra bei supratimas. Kiekvienas bitininkas sprendžia pats, kokias veisles gali laikyti, kokie yra medunešiai jo bityno teritorijoje. Populiarios Krãjinos bitės, medų nešančių bičių europinė rasė, kilusi iš Alpių pietrytinių šlaitų – Krajinos. Gerai prisitaikę prie sąlyginai šaltų žiemų, trumpų pavasarių, karštų vasarų. Anksčiau už kitas pradeda auginti perus, todėl pavasarį šeimos greičiau sustiprėja. Krajinos bitės gerai neša per ankstyvus medunešius. Lietuvoje Krajinos bitės gerai žiemoja net nedidelėmis šeimomis ir mažai sunaudoja maisto, linkę vagiliauti, gerai apgina lizdą nuo bičių vagilių.

Bakfasto bitės su medunešiu startuoja truputį vėliau. Apie Bakfasto rūšies bites ir jų nuostabų būdą būtų galima kalbėti ir kalbėti. Bakfasto bitės – vienos geriausių ieškantiems idealaus santykio tarp ramybės ir produktyvumo, spietimo dažnio ir šeimos gausumo.

Jei bitininkas nori daugiau produkcijos, privalo vežioti bites iš vienos vietos į kitą. Mano aviliai stovi net septyniose skirtingose vietose.

Šį pavasarį gegužė buvo šalta, bitės neturėjo atsargų rezervo, lėtai stiprėjo. Palengva dabar jau didėja bičių pajėgumai, medaus nešimas, atsiranda galimybė bitininkams dabar vėl imti medų. Geras medus turi būti subrandintas, užakiuotas, nes kartais, dėl per didelio drėgmės kiekio jame, gali prasidėti rūgimo procesai.

Nuolatos dirbant su bitėmis, medus tampa bitininkui maistu, bet pavasarinį pienių medų naudoju nuo peršalimo ligų, gerklės skausmo, todėl būtinai jo pasilieku vaistams. Grikių medus naudojamas širdies ir kraujotakos ligų prevencijai, kaulų stiprinimui. Miško eglių, pušų lipčius – labai sveikas, turi daugiau mineralinių medžiagų, kurios pasižymi stipriomis antibakterinėmis savybėmis. Rapsų medus dar nėra itin populiarus, bet superkamas kelis kartus brangiau už kitą medų ir vežamas į užsienio valstybes, kur jis itin populiarus ir paklausus, tarsi viso medaus elitinis variantas“, – bitininkystės ypatumais dalinasi V. Gimžauskas, savo kasdienių darbų planus dėliojantis ramiame Šiliniškių kaime. Eilę metų vadovaudamas rajono bitininkų draugijai, Vytautas pastebėjo, kad kartais žmonės bitininkavimą laiko kažkokia mada, nusiperka kelias šeimas, nesigilindami į nuolatinės priežiūros poreikius, ir kankina šventus padarėlius. Bitininkavimas – viso gyvenimo darbas ir filosofija, deja, įveikiamas ne kiekvienam. Liūdna, kad rajone mažai jaunų bitininkų, didžioji dalis – garbaus amžiaus. Į bičiulių gretas draugijoje „Austėja“ įsirašę 97 bitininkai, bet jų yra daug daugiau, apie pusantro šimto. Ne visiems iš jų lengva perprasti laikmečio naujoves ir galimybes, kuriomis naudojasi šiuolaikiniai bitininkai, daugiausia ne mėgėjai, o darantys verslą. Pati bitininkystė reikalauja nemažų investicijų, o kažkokį pelną duoda tik po penketo metų.

V. Gimžausko sodyboje Šiliniškėse, visai prie bityno glaudžiasi nedidelis medinis namelis, kuriame aromatų ir dūzgimo terapija gali mėgautis visi šeimos nariai bei stebėti už stiklo, sienoje, esančios bičių šeimos gyvenimo detales. Tyla, laukų dvelksmas ir ramus bitelių ūžimas kiekvieną apsilankiusį maloniai nukelia į etnografinės Lietuvos gelmes, prie tolimų ištakų ir gamtos pažinimo, kurio labai visi pristingame miesto šurmulyje.

Kaip rodo praktika, daugelis bitininkų ilgaamžiai, nestokojantys nei gerumo, nei išminties. Pasak Vytauto, kai neliks kitų darbų, bitės visada bus šalia jo. Gal tik mažiau avilių, bet iš vaikystės dienų surinktas bendravimas su Dievo padarėliais, visada bus svarbiausias. Argi galėtų būti kitaip?.. Bitininkystė – pašaukimas, kuriame pačios Aukštybės pasirenka žmogų darbui prie savo kūrinijos.

Sigita TELYČĖNAITĖ, mignalina.lt

Facebook komentarai

bas

a