Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

brolijos baneriukas

 

 

Zemes ukio technikos brolija

Bitininkas Vytautas: „Kas myli bites, tą ir Dievas myli“

Autorius: Agroeta
Bitininkas Vytautas: „Kas myli bites, tą ir Dievas myli“
Bitininkas Vytautas: „Kas myli bites, tą ir Dievas myli“
Printer Friendly, PDF & Email

(Šiauliai, balandžio 11 d.) Bitininkas Vytautas Marcinkevičius su bitelėmis draugauti pradėjo maždaug prieš du dešimtmečius, apsigyvenęs Linartų soduose, netoli Kurtuvėnų (Šiaulių r.).

Jaukioje sodyboje pasitinka iš medžio išdrožta bičių deivė Austėja, kviečianti, bet ir perspėjanti: “Atsargiai“.  Tolėliau – ir bičių dievas Bubilas.  „Į mane panašus? Taip man sako“, -- šypsojosi bitininkas. Visai šalia namų bitės apgyvendintos, paties šeimininko sumeistrautuose originaliuose aviliuose su stikliniais langeliais, primenančiais kraičių skrynią ar statinę. Bitininkas tvirtino, jog jo bitės – draugiškos, svečių, o juo labiau – namiškių ir kaimynų – negelia. Tik ramybę ir jaukumą teikia, saldaus medučio prineša. „Kas myli bites, tą ir Dievas myli“, – sakė Vytautas Marcinkevičius, kviesdamas pasisvečiuoti po bičių karalystę.

Bitininkas pats sugalvojo ir sumeistravo originalių avilių: panašių į kraičio skrynią, statinaitę, su stiklo langais.

Aviliai – kaip skrynia ir statinaitė

Nuo Kražių kilęs Vytautas Marcinkevičius į Linartų sodus su šeimyna persikėlė prieš du dešimtmečius. Pati gamta tarytum ragino pradėti bitininkauti. Bičių laikė ir pono Vytauto seneliai, bet jomis rūpinosi tik jo močiutė.

Taip sodyboje atsirado pora aviliukų, vėliau – vis daugiau. Dabar ir Linartuose, ir kitose vietovėse bitininko žinioje – 40 bičių šeimų.

Iš karto akis patraukia niekur nematyti, originalūs aviliai. „Pats sugalvojau ir sumeistravau. Tokių už jokius pinigus nenupirksi“, – sakė bitininkas. Yra avilių su langais, kaip žmonių namai. Kad būtų galima visai iš arti pamatyti, kaip bitės gyvena. Vasarą, per medunešį, bitininkas nepaliauja žavėtis bičių šokiu koriuose. „Gražu, kaip jos juda, uodegytes vizgina. Akių neatitrauksi. Tokiais judesiais bitės perduoda informaciją“, – pasakojo.

Kitas avilys – kaip senovinė skrynia, jame draugiškai gyvena dvi šeimos. Kad nepaklystų, savo namus atrastų, šeimininkas skirtingomis spalvomis lakas nudažė. Vienų bičių namai – raudonos lakos, kitų – žalios. Bitės, pasak V. Marcinkevičiaus, puikiai skiria ne tik šias spalvas, bet ir geltoną, baltą, ultravioletinę, kurios žmonių akys nemato. Dar yra aviliukas, primenantis statinaitę. Du balti nedidukai aviliukai – kaip dvyniai, juose apgyvendinti spiečiai.

Pro stiklinį avilio langelį gerai matosi bitelių gyvenimas. „Gražu, kaip jos juda, akių neatraukti“, – sakė bitininkas.

Sodyboje ne tik avilius galima apžiūrėti, bet ir bitininko vaizdingo pasakojimo pasiklausyti, susipažinti su įvairių rūšių medumi. Pats geriausias natūralus antibiotikas esantis  medus su pikiu, ypač tinka gerklei įsiskaudus. Originalaus skonio medus su bičių duonele. Medus su imbieru geriausias žiemą, susirgus sloga. Bitininkas turi specialią maišyklę, ja išmaišo ir pagamina kreminį medų. Toks medus lengvai tepamas, kaip kremas, bet nėra skystas. V. Marcinkevičius medų dailiai  ir į dėžutes supakuoja, kad dovanoms, prisiminimui, įvairioms progoms tiktų.                

Medunešis, kokio niekuomet nebuvo

Bitininkas pasakojo, jog pernai bitės prinešė labai daug medaus. „Tokio medunešio nebuvo per visą mano bitininkavimo praktiką – du dešimtmečius“, – džiaugėsi V. Marcinkevičius.

Bitininkas suskaičiavo, jog vidutiniškai viena bitelių šeima prinešė po 50 kilogramų medaus. Bet pasitaikė ir tokių šeimų, kurios net po 80 kilogramų medaus surinko. Bitės, kaip ir bitininkai, apie tokią, kaip pernykštė, vasara, gali tik pasvajoti: gamta negailėjo šilumos, buvo sausa, ramu. Bitės galėjo lengvai skraidyti, lietūs nektaro neišplovė.

Jau ir šį pavasarį medunešis prasidėjo. Bitininkas Vytautas pasakojo, jog prieš keletą dienų, balandžio 8-ąją, visa sodyba dūzgė. Kaip vasarą. Bitės jau randa neseniai pražydusių blindžių, lazdynų, tuoj ir kiaulpienės sužydės, šalpusniai. Bitėms nesunku nuskristi iki žiedų ir tris kilometrus, ir dar toliau. Tiesa, jei skrydis smarkiai pailgėja, bitės į avilius grįžta tuščiomis, – pačios nektarą suvartoja.

Bitininkauja žentas  

Vytautas Marcinkevičius su žmona užaugino tris dukras, jau sulaukė keturių anūkų.

Bitininkas pasakojo, jog viena dukrų labai bitėmis domisi, kita – nė trupučio. „Užtat žentas – didesnis bitininkas už mane. Turime apie ką pasikalbėti“, – džiaugėsi  linartiškis.

Nors bitininkas pripažįsta, jog bitininkavimas nėra lengvas užsiėmimas, bet malonumas – kur kas didesnis. Po sunkių skardinių stogų dengimo darbų grįžęs, Vytautas Marcinkevičius gražiu oru mėgsta paprasčiausiai patogiai įsitaisyti savo sodyboje, netoli bitelių, klausytis jų ramaus dūzgimo. Ir nuovargis dingsta. Ir ramybė ateina.

“Galbūt taip yra todėl, kad aš bites myliu. Yra toks posakis: „Kas myli bites, tą ir Dievas myli“, – šypsojosi bitininkas Vytautas Marcinkevičius iš Linartų.    

Dalia KARPAVIČIENĖ

Facebook komentarai