Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Atsisakyti melžiamų karvių norėję ūkininkai bandą padidino – statys ir modernią fermą  

Autorius: Dalia KARPAVIČIENĖ
Ūkininkai Lukošiai neseniai įsigijo kelias dešimtis pieninių karvių, ketina statyti naują modernią fermą. Lukošių asmeninės nuotr.
Ūkininkai Lukošiai neseniai įsigijo kelias dešimtis pieninių karvių, ketina statyti naują modernią fermą. Lukošių asmeninės nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Prieš septynerius metus, kuomet Butkiškėje (Kražių seniūnija, Kelmės rajonas) ūkininkaujantys Zofija ir Česlovas Lukošiai tapo „Metų ūkio“ konkurso laimėtojais, mišraus ūkio savininkai rimtai, nors ir skaudančia širdimi, svarstė atsisakyti melžiamų karvių. Tokios mintys vis dažniau aplankydavo pienui buvus už vandenį pigesniam. Dabar, kai pieno supirkimo kainos, pasak ūkininkų, visai „pamanomos“, Lukošiai ryžosi priešingam žingsniui – prieš kelias dienas iš jauno Panevėžio rajono ūkininko nusipirko kelių dešimčių pieninių karvių bandą.

Z. ir Č. Lukošiai, viską gerai apsvarstę, nusprendė dar ir naują, modernią, robotizuotą fermą pasistatyti. „Nors senatvėje kaip žmonės pagyvensime“, – optimizmo nestokojo ūkininkai, suprasdami, kad nebus lengva visus užmojus įgyvendinti.

Sprendimams įtakojo pakilusi pieno supirkimo kaina

Prieš kelias dienas iš Panevėžio rajono į Butkiškę ūkininkai Zofija ir Česlovas Lukošiai parsivežė kelių dešimčių pieninių karvių bandą, įsigytą iš jauno ūkininko.

„Pieno supirkimo kainos dabar neblogos, pakilusios. Žinoma, nežinia, kaip bus ateityje. Bet mes su vyru nusprendėme rizikuoti ir prie jau turimų pieninių karvių dar prisipirkti“, – sakė Z. Lukošienė. Už pieno kilogramą mokami 44 centai, o su perskaičiavimais susidaro daugiau kaip pusė euro. Kas dieną ūkininkai iš ankstesnės bandos parduodavo apie toną pieno. Dabar, bandai pagausėjus, ir pieno parduos kur kas daugiau. Nors pieno supirkimas ir pabrangęs, kyla kombinuotųjų pašarų, mineralų kainos.  Reikia įsigyti naują pieno šaldytuvą. 

Patyrę ūkininkai sakė suprantantys, jog lengva nebus. Pirmiausia todėl, kad patys jau pensijinio amžiaus sulaukę, sveikata nebe tokia, kaip jaunystėje. Kita bėda – nėra iš kur prisišaukti gerų darbininkų. Pasak Zofijos Lukošienės, dauguma dirba varu varomi, tik pinigų nori ir linksmybių. 

Daugelį metų Lukošių ūkis buvo mišrus. Ūkininkai vienuolika metų laikė apie šimtą mėsinių galvijų, ir pieninių karvių. Praėjusį penktadienį 45 mėsines karves žindenes, tris telyčias, dvylika veršelių ir bulių Lukošiai pardavė Šalčininkų bendrovei. Pasiliko tik mėsinių galvijų prieauglį, kurį parduos rudenį. Iš pradžių, Lukošių teigimu, tikrai buvo verta mėsinius galvijus auginti. Įvertinus bandą, prieauglį parduodavo kaip veislinį. Už veršiuką būdavo galima gauti ir tūkstantį eurų. Galvijai į užsienį keliaudavo. Bet situacija pasikeitė karantinui prasidėjus.

„Visuomet laikėme ir pieninių karvių, kad būtų saugiau, jei mėsinė galvijininkystė visai nebebūtų perspektyvi. Turėjome milijoninę paskolą, kurią jau sumokėjome. Bet dabar dar su paskola pirkome žemės. 200 tūkstančių eurų pasiskolinome, jau pusę grąžinome. 50 tūkstančių eurų savų pinigų pridėjome“, – pasakojo ūkininkė.

Statys modernią fermą     

Darbštumo, aktyvumo Zofija ir Česlovui Lukošiams galima tik pavydėti.

Neseniai ūkininkai parašė projektą naujai moderniai fermai statyti. Projektą patvirtino.

„Tik dar visokie derinimai, leidimų išdavimai tebesitęsia. Ferma bus erdvi, daugiau kaip 2400 kvadratinių metrų, su dviem robotais, mechanizuotu šėrimu, mėšlo valymu. Jei pavyks pasistatyti, nors senatvėje galėsime atsipūsti, bus lengviau. Šiais laikais pabaigtuves planuoti rizikinga ir nedėkinga. Gali tekti ir atidėti. Visas projektas buvo įvertintas daugiau kaip milijonu 260 tūkstančių eurų. O dabar vien fermai pastatyti, be įrangos tiek lėšų reikia.

Bet mes nenorime rankų nuleisti“, – sakė Zofija Lukošienė.

Dabartinės ūkininkų fermos – paprastos, yra melžimo linija. Reikia nemažai ir darbo rankų. Kartais ūkininkei sukyla pavydas dėl kur kas ramesnio, ne tokio įtempto kaimynų gyvenimo. Bet... „ Aš be gyvulių negaliu. Man gražu žiūrėti, kaip veršeliai auga. Kiekvienos karvės vardus ir numerius žinau. Tik naujųjų dar nespėjau per kelias dienas įsiminti“, – tvirtino.

 „Gal anūkas bus mūsų pamaina?“

Iš Kelmės rajono Pagių kilusi Zofija Lukošienė ir radviliškietis jos vyras Česlovas savarankiškai ūkininkauti pradėjo nuo dešimties paveldėtų hektarų. Abu sutuoktiniai buvo įgiję ūkininkavimui reikalingų profesijų – Z. Lukošienė buvo baigusi veterinarijos, jos vyras – mechanizacijos mokslus.

Po truputį ūkis vis plėtėsi, nuosavos žemės plotai didėjo iki šimto hektarų su trupučiu. Lukošiai nuomojasi ir kelias dešimtis nemelioruotos žemės, daug darbo, sumanumo turi įdėti, kad normalaus derliaus sulauktų. Lukošiai per ilgus ūkininkavimo dešimtmečius įsigijo reikiamos technikos, įsirengė garažą, gražiai susitvarkė sodybą. Zofija Lukošienė labai myli senoviškas gėles, nuo kurių vasaromis raibsta Lukošių sodyba.    

Jau greitai pusę amžiaus gyvenimo jubiliejaus sulauksiantys Zofija ir Česlovas Lukošiai užaugino dvi dukras ir sūnų, turi anūkų. Labai džiugina šešiolikmetis Titas, kuris sugeba suderinti darbą su mokslu.

 „Labai norime padėkoti Šiaulių Romuvos gimnazijos mokytojams už tai, kad Titas gali vėliau atsiskaityti užgaišęs prie mūsų darbų. Senelis Titą traktoriuje užsiaugino. Dabar vienas kitą papildo: anūkas senelį – žiniomis, senelis anūką -- praktika. Titas domisi žemės dirbimo naujovėmis, aplinkosauga, vienodai myli ir gyvulius, ir žemę. Kad tik vaikui meilė kaimui, smalsumas neišblėstų. Gal anūkas bus mūsų pamaina?“, – džiaugėsi ir vylėsi Zofija Lukošienė. Nemažai anksčiau tėvams yra ir sūnus gelbėjęs. Bet, pasak ūkininkės, matyt, pavargo nuo gyvulių, kitų kaimiškų darbų ir į užsienį lengvesnio gyvenimo išvyko ieškoti. Tik ir ten pasirodė ne pyragai...   

Facebook komentarai

bas

a