Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Ateities ūkių sėkmę lems mėsinių galvijų produktyvumas

Autorius: Daiva BARTKIENĖ
Printer Friendly, PDF & Email

Traukiantis iš gamybos pieno ūkiams, vis daugiau žemdirbių renkasi auginti mėsinius galvijus. Tuo pat metu visame pasaulyje didėja ir sveikos, kokybiškos mėsos paklausa. Atrodo, Lietuvos ūkininkams atsiveria naujos galimybės, tačiau sėkmė neateis savaime – jau dabar specializuoti mėsinių galvijų auginimo ūkiai tikrina savo galvijų produktyvumą ir renkasi tik pačių geriausių savybių reproduktorius. Veislinių bulių įvertinimą pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes Lietuvoje atlieka vienintelė įmonė – UAB „Šilutės veislininkystė“, tačiau Žemės ūkio ministerija jau kelinti metai ją stumia prie privatizavimo slenksčio. Kam reikalinga mėsinių galvijų produktyvumo kontrolė, ką ji duoda ūkininkams ir ko tikėtis, jei šią įmonę vis dėl to būtų apsispręsta privatizuoti, kalbėjomės su UAB „Šilutės veislininkystė“ direktoriumi Šarūnu NENARTAVIČIUMI.

- Gyvulininkystė Lietuvoje yra prioritetinė žemės ūkio šaka. Jūs nuolat jaučiate jos pulsą, nes vieninteliai įmonės klientai yra žemdirbiai, perkantys iš jūsų mėsinių galvijų produktyvumo kontrolės paslaugą, o ir patys parduodate veislinius ir penite mėsinius galvijus. Kaip manote, kokių perspektyvų gali tikėtis mėsinių galvijų augintojai?

- Esame nedidelė valstybė, bet pasaulis mato mūsų žemės ūkio produkciją ir ją vertina. Galime tik džiaugtis, kas turime geras sąlygas  galvijams auginti, kad mūsų ganyklos vešlios, o klimato sąlygos tinkamos pašarams paruošti. Jei žolės ir pritrūksta, visada galime pašarų atsargas papildyti žaliąja mase.

Todėl rekomenduojame auginti  pagrindines intensyvaus  augimo mėsinių galvijų veisles – šarolė, limuzinus, sementalius, angusus, aubrakus, herefordus. Kol neturime tokių didelių kiekių, kuriuos galėtume pasiūlyti Vakarų Europos ar, pavyzdžiui, Kinijos rinkoms, turime įrodyti, kad užauginame itin kokybišką mėsą. Paklausa yra ne tik jai, vertinami ir Lietuvoje užauginti veisliniai galvijai. Nemažai augintojų savo veislinius galvijus jau parduoda kitoms šalims, jų ieško pirkėjai iš trečiųjų šalių, ne vienos kaimyninės šalies ūkininkams  veislinius buliukus yra pardavusi ir mūsų įmonė.

Veislininkystė svarbi ir kitu aspektu. Plečiantis sektoriui, didės sveikos mėsos pasiūla. Valstybė turėtų skatinti gyventojus vartoti daugiau jautienos, nes nuo maisto kokybės priklauso žmonių  sveikata. 

- Daigiau nei pusšimtį metų  paslaugas žemdirbiams teikianti „Šilutės veislininkystė“ 2015-aisiais atgimė: rekonstruotos trys bulidės, pastatyta stoginė, bulių penėjimui taikote inovacinius sprendimus – racioną papildote daigintais grūdais. Kaip atsitiko, kad  vos pasibaigus 600 tūkst. eurų kainavusiai rekonstrukcijai, staiga atsirado siūlymas įmonę privatizuoti?

- Susiformavo požiūris, kad privatus verslas dirba efektyviau, todėl stengiamasi privatizuoti kuo daugiau valstybinių įmonių, nesigilinant į jų paskirtį ir atliekamas funkcijas. Tiesiog lyginami skaičiai ekselio lentelėje ir priimami sprendimai, o apie pasekmes pradedama galvoti tik tuomet, kai privatizavimo traukinys jau būna nuvažiavęs.  

Niekas nesvarsto, kodėl tokių paslaugų, kokias mes teikiame žemdirbiams, nesiima teikti nė viena privati įmonė – nors tikrai galėtų tą daryti. Bet norint vertinti reproduktorius pagal jų palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes, reikia ne tik didelių investicijų, užtikrinančių aplinkosaugos, gyvulių sveikatingumo ir gerovės reikalavimus. Tai ilgas, kruopštus ir  menkai atsiperkantis žemdirbiškas darbas, todėl visai nepatrauklus privačiam kapitalui.

Žemės ūkis yra labai trapus verslo objektas, todėl reikėtų vertinti ne vienerių metų darbo rezultatus, o analizuoti bent jau penkerių metų įdirbį ir  galimas perspektyvas. Net žemės ūkiui išgyvenant krizę, mūsų įmonės ekonominiai rodikliai auga: kasmet daugėja ūkininkų, pageidaujančių įvertinti  turimus reproduktorius.

2014 metais įvertinome keturiolika grupių grynaveislių mėsinių  veislių bulių palikuonių pagal penėjimosi ir mėsines savybes, 2016 metais – penkiolika, 2017 – septyniolika. Nesėkmingi buvo tik praėję metai, kai iš 18 atrinktų  kontrolinių grupių tinkamos prieaugliui kontroliuoti atsirado vos keturios. Bet šiemet mūsų įmonės rodikliai ir vėl kyla: per tris ketvirčius  įvertinome 14  buliukų grupių, iš viso 127 veislinius gyvulius. Produktyvumo kontrolės paslaugą užsako Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, ir nuo to, kiek paslaugų ji užsako, tiesiogiai priklauso ir mūsų įmonės  darbo rezultatai.

Sėkmingai įgyvendiname  Europos inovacijų partnerystės projektus, pagal kuriuos atnaujiname technologinius gyvulių šėrimo procesus, išbandome galvijų šėrimo želmenimis naudą, jais pakeisdami įprastus kombinuotuosius  pašarus.

Mūsų darbas yra netiesioginė parama kiekvienam ūkiui, kurį dotuoja valstybė, skirdama paramą veislininkystei. Nekyla abejonių, kad gerinant veislinių gyvulių genofondą, valstybė gauna didžiulę pridėtinę vertę: plečiantis mėsinei gyvulininkystei, formuojamos naujos, produktyviausias savybes turinčios galvijų bandos, ūkiai tampa konkurencingi, įsilieja į Lietuvos ir užsienio rinkas, gauna didesnes pajamas ir sumoka valstybei daugiau mokesčių.

- Ar  valstybė remia jai priklausančias veislininkystės įmones? Gal gaunate dotacijų ir stengiatės jas išsaugoti?

- Valstybė neskiria mums jokių dotacijų, tik remia ūkininkus, kurie  supranta, kaip svarbu turėti bandoje geriausias  penėjimosi ir mėsos kokybės savybes perduodantį bulių – skiria iki 70 proc. dotaciją kontroliniam buliukų penėjimui ir mėsos kokybinių savybių vertinimui.

Kad ūkininkams nebūtų brangu prisidedant trečdalį lėšų, neprašome apmokėti skirtumo – jį padengiame patys, dirbdami 200 ha žemės ir augindami pardavimui maždaug 150 mėsinių bulių. Taip mes suprantame socialiai atsakingą, abipusiu žmoniškumu grįstą verslą. Nenorėčiau tikėti, kad savo pelno sąskaita tai darytų verslininkai, privatizavę įmonę.

Ūkių, norinčių įvertinti veislinių bulius pagal jų palikuonių penėjimosi ir mėsos kokybę, kasmet atsiranda vis daugiau – ir atvyksta jie pas mus iš visos Lietuvos. Kol kas šia valstybės parama naudojasi tik stambūs ūkiai, galintys sudaryti 8 – 10 buliukų grupes, tačiau tobuliname metodiką, kad parama būtų prieinama ir vidutiniams bei smulkiems ūkiams.

Taigi valstybei jokių ūkio išlaikymo  kaštų neprimetame, atvirkščiai, dar kasmet  sumokame nemažai mokesčių ir uždirbame dividendų. Kodėl atnaujinus ūkio materialinę bazę buvo inicijuotas pasiūlymas įmonę privatizuoti, išties sunku suprasti.  Seimo Kaimo reikalų komitetui nekilo abejonių, kokia svarbi ši paslauga ūkininkams, todėl atidėjo privatizaciją. Tačiau ir mes, ir mūsų darbuotojai nuolat virš savo galvų jaučia kybant grėsmę netekti darbo – dėl to praradome ne vieną specialistą. Jau vien kalbos apie privatizavimą įmonei daro nepataisomą žalą.

- Jei vis dėlto būtų nuspręsta  UAB „Šilutės veislininkystė“ privatizuoti, kokių perspektyvų galėtų tikėtis mėsinių galvijų augintojai?

- Užsienio šalių fermeriai veislininkystei paramos negauna, dėl to už viską susimoka patys. Jie supranta, kad  nuo to, kokias savybes palikuonims perduos reproduktorius, priklauso ūkio ateitis. Jei galvijai bus sveiki, greitai augs, ūkis užprogramuotas sėkmei, jei naudos nepatikrintą bulių ir palikuonys augs blogai – ūkis neteks pajamų ir patirs didžiulių nuostolių. Teisingas požiūris į verslą ūkį užprogramuoja sėkmei.

Bet mūsų ūkininkams kol kas brangu prisidėti trečdalį paslaugos kainos, ką jau kalbėti apie visą kainą – vieno buliuko kontrolinis penėjimas ir mėsos kokybinių savybių vertinimas kainuoja per 2 tūkst. eurų.

Kaip ir visi žemdirbiai, į gyvenimą mes žiūrime ne per rožinius akinius. Žemės ūkio verslas labai daug nuo ko priklausomas, ypač, kad mūsų ūkininkai Europoje nėra lygūs – gauna mažiausias išmokas. Todėl bet koks geopolitinis kataklizmas ar mūsų pačių valstybės priimtas politinis sprendimas  gali turėti skaudžių pasekmių. Kaimo verslas negeneruoja didelių pajamų, kurios galėtų amortizuoti  vienų ar kelių metų praradimus.

Jei turėtume  daug gerų, privatizavimą pateisinančių pavyzdžių, gal  nesibaimintume, kad klaidingas sprendimas gali sugriauti visą, daugiau nei penkis dešimtmečius krutą veislininkystės sistemą. Deja, privatizacija nusmukdo beveik visus tam pasmerktus valstybės sektorius. Smukdomos net didžiosios įmonės, tai ko tikėtis mums? Neramu, kad tokios paslaugos gali paprasčiausiai nebelikti.

Tačiau tai nereiškia, kad nerimaudami sėdime sudėję rankas ir laukiame pabaigos. Ne tik žemę ariame. Analizuodami rizikas, žinodami neigiamus faktorius, įvertindami galimus rinkų svyravimus, stengiamės priimti strateginius sprendimus. Mūsų tikslas yra parodyti mėsinių galvijų augintojams, kokius rezultatus gali duoti moksliniais pagrindais tvarkomas ūkis ir taip paskatinti šio žemės ūkio sektoriaus plėtrą. Visada stengėmės žengti pirma ūkininkų, rodydami jiems pavyzdį,  todėl investavome ir  dabar to neatsisakome. Antraip įmonei grėstų stagnacija.

Džiaugiamės, kad ūkininkai tampa  tikrais verslininkais. Jau moka skaičiuoti, nuspėja, ko laukti po kelių metų. Daug skaito, domisi naujovėmis, važinėja į mokymų centrus, dalyvauja specializuotose parodose. Ir mes priimame studentus, norinčius įgauti praktikos – stengiamės, kad ūkyje jie galėtų pritaikyti teorines žinias, nes kuo teorija ir praktika arčiau viena kitos, tuo geresni būna ūkio rezultatai. Tikimės, kad tai supranta ir žemdirbiams tik gero linkinti Žemės ūkio ministerijos politinė vadovybė.

Facebook komentarai

T Hegvita agro