Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Ar vilkų sumedžiojimo limitą nulems Baltijos "vilkų" kaukimo intensyvumas po Aplinkos ministerijos langais?

Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS
Vilkas
Vilkas
Printer Friendly, PDF & Email

Artėjant datai, kai turės būti nustatytas vilkų sumedžiojimo limitas 2020-2021 m. sezonui, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos  fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos darbuotojai išplatino kreipimąsi į medžiotojų kolektyvus dėl duomenų pateikimo apie stambiųjų Lietuvos plėšriųjų žvėrių - vilkų, lūšių, meškų ir benamių šunų stebėjimą.

Renkant duomenis apie stambiuosius Lietuvos plėšriuosius žvėris (daugiausiai vilkus), laboratorijos specialistai pasiskirstė Lietuvos regionus: Žemaitija teko Petrui Adeikiui, Aukštaitijos vilkus skaičiuos Artūras Kibiša ir Mantas Sabalinka, Kastyčiui Šimkevičiui atiteko Suvalkijos ir Dzūkijos regionai. Grupei vadovauja Renata Špinkytė - Bačkaitienė.

Vilkų sumedžiojimo limitą didžiąją dalimi nulems duomenys, pateikti www. biomon.lt sistemoje

Kadangi praėjusią žiemą nebuvo sniego ir nevyko stambiųjų plėšrūnų apskaita pagal pėdsakus nuolatiniuose maršrutuose, šios apklausos tikslas yra surinkti kuo išsamesnę informaciją, ypač apie vilkus, kad būtų galima nustatyti bent kiek panašią į realią padėtį  pilkių populiacijoje ir nustatyti tinkamą jų sumedžiojimo limitą 2020-2021 m. medžioklės sezonui.

Duomenis prašoma siųsti į www.biomon.lt sistemą už laikotarpį nuo 2016 iki 2020 m. Vilkų sumedžiojimo limitas bus nustatomas pagal šiuos duomenų šaltinius: apskaitas pagal pėdsakus sniege (ateinančiam sezonui tai netaikoma, nes šios apskaitos nevyko); pranešimų apie didžiųjų plėšrūnų registravimą www.biomon.lt sistemoje bei sumedžiotų vilkų skaičių.

Pasikeitė Lietuvos girių karaliai arba lygesni tarp lygių

Kreipimesi į medžiotojus neužsimenama, kad nustatant vilkų sumedžiojimo limitą, derėtų atsižvelgti ir į medžiotojų kolektyvų kiekvieną pavasarį rajonų aplinkos apsaugos agentūroms pateikiamas žvėrių apskaitas „Prašymuose-pasiūlymuose“, kas, beje, numatyta ir vilkų apsaugos plane.

Kreipimosi autoriai pripažįsta, kad apie medžioklės plotuose gyvenančius žvėris geriausiai žino tų plotų valdytojai medžiotojai, kurie žvėrių apskaitos duomenis pateikia nepriklausomai nuo to, buvo ar nebuvo sniego dangos, nes be apskaitos pagal pėdsakus sniege yra ir daug kitų žvėrių apskaitos būdų. Minėtuose „Prašymuose-pasiūlymuose“  medžiotojai pateikia briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirnų, šernų, vilkų, lūšių, bebrų ir barsukų, gyvenančių medžioklės plotų vienete, skaičių. Ir tie duomenys tinka, nustatant sumedžiojimo limitus. Netgi iki šiol Lietuvos girių karaliais laikytiems briedžiams bei tauriesiems elniams galiojo sumedžiojimo limitai, surinkti būtent pagal medžiotojų pateiktus duomenis ir dėl to šių žvėrių populiacijos tik gausėja.

Bet, matyt, be jokių girių žvėrių ar žmonių rinkimų girių karaliai pasikeitė: iš miško žvėrių garbinami vilkai ir lūšys, o tarp naminių gyvūnų karaliauja šunys ir katės.

Dėl žvėrių  karaliaus titulo su vilku negali varžytis net miškinis jautis stumbras. Ką daryti su galiūnais stumbrais, valdžia niekaip nenusprendžia, bet tvirtai žino, kad vilkų populiaciją reikia gausinti ir gausinti, kol kiekvienas miškelis turės po pilkių gaują, kiekviena galvijų banda po keletą pilkasermėgių piemenų, o kiekvienas kaimas po šunų prižiūrėtoją iš miško. 

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų tinklapyje žvėrių apskaitų, kurias pateikia medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, suvestinėje nėra duomenų apie vilkų ir lūšių skaičių, nors „Prašymo-pasiūlymo“ formoje šie žvėrys yra įvardyti ir medžiotojai jų apskaitos duomenis pateikia.

Tai kokie tada žvėrys yra vilkas ir lūšis? Lygesni tarp lygių, kas, beje, pasitaiko ir žmonių populiacijoje...

Neužsimenama ir apie galimą vilkų šeimų skaičiaus nustatymą iš sumedžiotų jauniklių genetinių tyrimų.

Nustatant vilkų sumedžiojimo limitą, pasirenkamas toks apskaitos būdas, pagal kurį pilkių skaičius būna pats mažiausias.

Pažanga šiuo atveju nebent ta, kad nors nebuvo sniego, bus bandoma nustatyti nors kiek tikslesnį vilkų skaičių kitais apskaitos metodais.

Anksčiau būdavo paliekamas tas pats žvėrių skaičius, tartum pilkiai nustotų daugintis. Todėl svarbu, kad medžiotojai www.biomon.lt sistemai iki rugsėjo pateiktų kuo daugiau informacijos. Tačiau tai daryti nėra visai paprasta. Kiekvienam sistemoje registruojamam faktui būtina užpildyti atskirą elektroninę anketą, prie kurios svarbu pridėti nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, nes tik tai esą patikimai įrodo registruojamą faktą.

Be tų fakto patikimumą įrodančių priedų informacija laikoma beverte. Taigi, kiekvienam įrodymui, kad vienas ar kitas vilkas tikrai egzistuoja, reikia pateikti visą krūvą „patikimų duomenų“. Tuo tarpu vilkų šeimos buvimo faktas įrodomas dar sunkiau...

Medžiotojai jau praradę viltį, kad jais gali patikėti Aplinkos ministerijos klierkai. Kiek jie bepateiktų informacijos, kiek pilkių besuskaičiuotų, sumedžiojimo limitai nustatomi vis tiek pagal Baltijos vilkų kaukimo po Aplinkos ministerijos langais intensyvumą. O nustatant vilkų skaičių, ypač kai nebūna sniego, reikėtų surinkti visus apie šiuos plėšrūnus bet kur paskelbtus duomenis: medžiotojų pateiktus „Prašymus-pasiūlymus“; biomon.lt sistemoje; visose žiniasklaidos priemonėse; gyvulių augintojų prašymuose dėl žalos atlyginimo; sumedžiotų žvėrių skaičių, vertinant, per kokį laiko tarpą tai įvykdyta; genetinius sumedžiotų vilkų tyrimus; išklausyti ūkininkų, miškininkų ir kitų piliečių pasakojimus apie stebėtus vilkus. Tokiais būdais galima aiškiai ir skaidriai nustatyti, kiek iš tiesų Lietuvoje yra vilkų šeimų.

Medžioklėtyros laboratorijos darbuotojai turėtų nustatyti, kokiame plote gyvena viena vilkų šeima. Vilkų šeimas sukėlus į žemėlapį ir žinant, kokį plotą užima viena šeima, besidubliuojančias šeimas galima atmesti. Taip bent kiek tiksliau būtų nustatoma vilkų populiacijos gausa ir realesnis sumedžiojimo limitas. Tačiau nueita lengviausiu keliu...

Įdomu tai, kad šimtmečius totaliai persekiotas ir visais įmanomais būdais naikintas plėšrūnas didelėje savo užimamo arealo dalyje išliko. Tad norint juos „labiau saugoti“, būtų pakakę nustatyti tik 3-4 mėnesių trukmės jų medžioklės sezoną ir pilkių populiacija vis tiek nuolatos didėtų. Tada nereikėtų ir batalijų tarp liguistai vilkų padėtį vertinančių jų globėjų ir į situaciją su vilkais realiai žiūrinčių piliečių. Bet ką tada veiktų „Baltijos vilko“ veikėjai? Veikiausiai, tektų gelbėti kokį zuikį...

Didieji Lietuvos plėšrūnai priartėjo prie Kauno

Kad sparčiai didėja Lietuvos vilkų populiacijos gausa, rodo ir tai, jog vilkai apsigyvena vis naujose teritorijose, kur jų nebuvo galima sutikti ištisus dešimtmečius. Dabar pilkiai jau sutinkami netgi tuose rajonuose, kur nėra didelių girių – ten jie apsigyvena mažuose laukų miškeliuose, krūmynuose, pelkėse.

Gyvena pilkiai ir pakaunėje. Kiek nutolusiose nuo miesto buvusios Dubravos eksperimentinės - mokomosios miškų urėdijos Kuro (Zapyškio seniūnija) ir Ežerėlio (Ežerėlio seniūnija) girininkijų miškuose vilkai gyvena nuolatos. Pajiesio girininkijoje pilkiai sutinkami rečiau, gyvena jie ir Novaraistyje.

Tačiau pastaruoju metu vilkai apsigyveno ir tiesiogiai į Kauno miesto rytinį pakraštį atsirėmusioje Dubravos girioje. Šiais metais medžiotojai nustatė, kad girioje laikosi 4 vilkų grupė. Prie šernų jaukyklų įtaisytose filmavimo kamerose įsiamžino ir viena lūšis. Kad senovėje pakaunės girioje vilkai gyveno, rodo išlikę vietovių pavadinimai: Vilko duobė, Vilko sala. Tačiau ilgus pastaruosius dešimtmečius Dubravos girioje vilkai nesirodė.

Girioje apsigyvenę didieji plėšrūnai per trumpą laiką gerokai praretino Girionių medžiotojų klubo stirnų buvusią gausią kaimenę. Aplink girią nėra avininkystės ūkių, tad pilkiams tenka medžioti laukinius žvėris. Nors gamtininkas Seliamonas Paltanavičius teigė, kad jeigu Dzūkijos miškuose apsigyventų meška, visą vasarą ir rudenį ji dėl grybautojų gausumo turėtų drebėdama iš baimės tūnoti įsiropštusi į aukštesnę pušį.  Nors pakaunės Dubravos girioje ištisus metus knibždėte knibžda įvairūs poilsiautojai, grybautojai, uogautojai, bėgiotojai, važinėtojai, stambiesiems plėšrūnams tai nė motais. Taip kad, žvėrių ir žmonių santykiai kardinaliai keičiasi ir susitikimų atvejais kinkas, ko gero, turės drebinti ne žvėrys, o žmonės...

Lazda, deja, visada turi du galus

Neturėtų vilkų globėjai labai smarkiai plakti medžiotojus, nes antras lazdos galas gali tvoti į makaules jų ginamiems žvėrims. Kai kurių žvėrių gausa jau ženkliai viršija jų natūralių buveinių talpą: taip išplinta įvairios ligos, kurios negailestingai išretina vienų ar kitų gyvūnų gretas.

Taip jau ne kartą yra atsitikę su mangutais, lapėmis, ondatromis, šernais, kurių afrikinio kiaulių maro epidemija siaučia nuo 2014-ųjų. Tačiau neįtikėtina, kad kai kurie vilkų gynėjai tokį epideminį vilkų populiacijos gausos reguliavimą laiko prioritetiniu prieš reguliavimą medžiokle.

Viena vilkų mylėtojų G. Žalkauskaitė savo straipsnyje ragina vilkų gausos reguliavimą palikti ligoms: „Niežai reguliuoja plėšrūnų populiacijas: kai lapės ar vilkai ima gyventi tankiau, liga išplinta ir šių gyvūnų vėl sumažėja. Kodėl tai nepatinka medžiotojui?“

Matyt, kad straipsnio autorė nėra mačiusi nuo niežų nuplikusių ir sau vietos nerandančių žvėrelių, jeigu gali siūlyti taip reguliuoti jų gausą. O man teko matyti ir lapių, ir mangutų, kurie dar turėjo po kelis plaukus ant uodegų, galvų ir kojų, ir visiškai plikų, gyvų ir nugaišusių žiemą ir vasarą.  Vaizdai kraupūs... Petro Dabrišiaus vilkai, laikyti gana erdviame Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiuje, jau nuo niežų nupliko... Taip save vadinantys vilkų globėjais ir mylėtojais parodo savo tikrąjį veidą. Jeigu jiems priimtinas vilkų gausos reguliavimas ligomis, pasmerkiant žvėris kankinančiai mirčiai ir nenuspėjamam populiacijos gausos sumažėjimui, po ko jų skaičius nežinia kada atsistatys, tai ta „meilė“ vilkams yra tik priedanga kelti sumaištį ir bent kiek tapti žinomais, o gal ir kokią karjerą per tai padaryti.

Antra vertus, jeigu vilkų gausos tinkamo reguliavimo nenustatys medžioklę reguliuojantys biurokratai, medžiotojai ir gyvulių augintojai grasina imtis nelegalių plėšrūnų „išėmimo iš gamtos“ priemonių. Lazda, beje, turi ne tik du galus, bet ir savybę nulūžti, kai perlenkiama. Jau seniai sklinda kalbos, kad tuose medžioklės plotuose, kur vilkų yra per daug, retkarčiais jie nušaunami ir paliekami gamtoje vykstantiems procesams... Neseniai, kaip to įrodymas, vieno pakaunės medžiotojų klubo medžioklės plotuose buvo rastas nušautas vilkas su nupjauta galva. Įvairiais būdais „išiminėti iš gamtos“ naminius gyvulius įjunkusius pjauti vilkus žada ir ūkininkai, nes jiems jau gana vynioti ganyklose vilkų papjautų gyvulių žarnas ir dar klausytis vilkų globėjų postringavimo, kad dėl vilkų daromos žalos kalti patys žemdirbiai. Tad gal geriau protingai legaliai reguliuoti vilkų gausą nei provokuoti žmones nusikalstamai veikai. Ko visi ir tikisi, laukdami vilkų sumedžiojimo limitų naujam medžioklės sezonui.

Facebook komentarai