Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Ar įmanoma reguliuoti pieno supirkimo kainas?

Autorius: Giedrė VILKYTĖ
Pieno gamintojai teigia, kad paramos intensyvumas ūkių modernizavimui turėtų būti gerokai didesnis, nei yra dabar.
Pieno gamintojai teigia, kad paramos intensyvumas ūkių modernizavimui turėtų būti gerokai didesnis, nei yra dabar.
Printer Friendly, PDF & Email

Diskusijos apie pieno supirkimo kainas vis pasigirsta ir vėl nutyla. Tai byloja, kad jokių aiškių bei pieno gamintojus tenkinančių sprendimų taip ir nepavyksta rasti. Pieno supirkimo kainos Lietuvoje – mažiausios Europos Sąjungoje. Ūkininkai atviri – esama padėtis jų netenkina. Tokią situaciją matydami jauni žmonės taip pat vis rečiau ryžtasi imtis pienininkystės. Ar yra galimybių supirkimo kainos problemą išspręsti?

Paini esama kainodara

Suprasti pieno supirkimo kainodarą nėra lengva. Užbėgant įvykiams už akių galima pažymėti, kad ūkininkai už savo produktą gauna nevienodą atlygį. Dėl to šiame sektoriuje vyrauja didelė nelygybė.

Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis išskiria, kad „pieno supirkimo kainai didžiausią įtaką daro trys rinkos veiksniai – pieno kokybė, baltymų ir riebalų santykis bei pieno kiekis. Tik visus šiuos tris pagrindinius kriterijus vykdantys ūkiai gauna aukščiausią supirkimo kainą.

Pieno kokybės, baltymų ir riebalų santykio kriterijai kelia mažiausiai klausimų. Tačiau kokią įtaką turi pieno kiekis?

„Supirkimo kaina tiesiogiai priklauso nuo tiekiamo pieno kiekio: kuo jis didesnis, tuo žaliavos supirkimo kaštai yra mažesni, o kokybės kontrolė paprastesnė“, – teigia E. Simonis. Kitaip tariant, pieno paėmimas iš mažų ūkių, kurie negali pasigirti dideliu pieno kiekiu, kainuoja ir supirkėjai, norėdami padengti šiuos kaštus, atitinkamai mažiau moka.

Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos pirmininkė Juzefa Tamavičienė pastebi, kad daug netvarkos yra 2015 m. priimtame įstatyme, kuris pieno gamintojus suskirsto į 10 grupių. Priklausomai nuo to, į kurią grupę patenka ūkininko produkcija, kaina gali skirtis bent 10 ct.

„Ir dar tą pieno supirkimo kainą padalijo į dvi dalis – vieną pastovią, o kitą – kintamą. Toji kintama dalis gali būti bet kokia ir kisti taip pat gali bet kada. Kodėl tai buvo įrašyta į įstatymą? Todėl kad tą kintamą dalį būtų galima niekam neaiškinant keisti“, – įsitikinusi J. Tamavičienė.

(Ne)galimi scenarijai

Pasak E. Simonio, pagrindinė pieno sektoriaus problema – pernelyg daug smulkių ūkių, kurie nusileidžia efektyvumu ir rentabilumu didiesiems. Iš pastarųjų esą superkama 65 proc. viso pieno kiekio Lietuvoje. Už kokybę ir kiekybę jie, pagal šių metų duomenis, iš perdirbėjų gavo apie 327 Eur už toną. Tuo tarpu smulkieji ūkiai neretai yra priversti pieną parduoti ne tiesiogiai perdirbėjams, bet dar ir tarpininkams. Šie, be abejo, taip pat atsiriekia savo kainos dalį.

„Bendrai visiems ūkiams Lietuvoje per sausį-liepą vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 289 eurus už toną, vadinasi, smulkūs ūkiai gavo dar mažiau, iš kurių pieną superka ir perparduoda tarpininkai“, – patvirtino pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas.

J. Tamavičienė teigia, kad matant pieno sektoriuje vyraujančią nelygybę – skaudu. Pirmiausia Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos pirmininkė norėtų, kad būtų pakeistas 2015 m. priimtas įstatymas. Po to – kad vis prasidedantis dialogas tarp visų pieno rinkos dalyvių galiausiai nenutrūktų, o pasibaigtų apčiuopiamais rezultatais.

Tuo, kad situacija artimiausiu metu galėtų pasikeisti, abejoja Jonavos r. žemės ūkio bendrovės „Pauliukai“ vadovas Andriejus Štombergas.

„Kainas reguliuoja rinka, o gamintojai neturi galios ją paveikti“, – sakė A. Štombergas. Visgi jis mano, kad reikėtų didesnės iniciatyvos iš valstybės.

„Jeigu norėtų, tai sutvarkyti galėtų valdžia. Atsižvelgus į rinkos kainas, būtų galima paskirstyti, kokią dalį gauna pieno gamintojai, kokią perdirbėjai, prekybininkai ir, žinoma, ketvirtą dalį sudarytų PVM. Viskas būtų paprasta ir aišku“, – kalbėjo A. Štombergas.

Deja, A. Simonis priminė, kad „Europos Sąjungos rinkoje pieno supirkimo kainų reguliavimas negali būti taikomas, nes tai prieštarautų Bendrijos teisės aktams. Pieno, kaip ir kitų produktų, kainas gali nustatyti tik laisva rinka.“

Kodėl parama – ne išeitis?

Atrodo, kad dar viena išeitimi galėtų būti smulkių ir vidutinių pieno ūkių nuoseklus stambėjimas ir modernizavimas. Žinoma, tam reikėtų investicijų. Tačiau būtent šiuo klausimų paprastai dosniai yra pasiruošę padėti ES struktūriniai fondai. Vis dėlto ir šiuo atveju susiduriama su kliūtimis.

„Paramos yra gana neblogos, bet jos nepasiekiamos arba labai silpnai pasiekiamos vidutiniams ūkiams, t. y. iki 200 karvių turintiems ūkininkams“, – pažymi J. Tamavičienė.

Be to, Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos pirmininkė atkreipė dėmesį, kad paramos gavimui keliami milžiniški reikalavimai, būtina paruošti šimtus puslapių siekiančius projektus ir paraiškas. Paprastam ūkininkui ir nedideliam ūkiui išpildyti visa tai yra labai sudėtinga.

A.Štombergas paramą taip pat vertina skeptiškai: „Paramos yra. Bet kas iš jų? Niekas nekompensuoja modernizavimo 100 proc. Norint atsinaujinti, reikia ir kredito, paskolos, o jeigu pieno pardavimas neatneša pelno, kaip po to išsimokėti? Viskas ir vėl atsiremia į tą pačią supirkimo kainą“.

Jonavos r. žemės ūkio bendrovės „Pauliukai“ vadovas mano, kad tai yra uždaras besisukantis ratas. Ar pavyks jį sustabdyti ir kažką pakeisti – šis klausimas lieka atviras.   

Facebook komentarai

T Hegvita agro