Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Aplinkos ministerija paruošė dokumento projektą, kuris pribaigs gyvulininkystės ūkius

Autorius: Gediminas STANIŠAUSKAS
Printer Friendly, PDF & Email

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociaciją (LVPŪA) papiktino Aplinkos ministerijos pasiūlytos pataisos mėšlo ir srutų tvarkymui, kurios gerokai išaugintų ūkininkų išlaidas rūpinantis aplinkosauga. Aplinkos ministerija pasiūlė, kad ariamąją žemę tręšti srutomis ir mėšlu bus galima tik tiesioginio įterpimo į dirvą technologiją. Ši nuostata nuo 2023 m. būtų taikoma ūkiams, tręšiantiems 30 ir daugiau hektarų žemės, o nuo 2024 m. tai būtų privalu visiems ūkiams, tręšiantiems žemės ūkio naudmenas.

Pasak LVPŪA, mėšlas ir srutos yra organinis darinys, kuris natūraliai yra suardomas gyvų organizmų gamtoje.

„Ar yra atlikta studija, kiek tai kainuos ūkio subjektams. Reikės įsigyti ne tik papildomą įrangą prie turimų srutvežių, bet ir naujus galingesnius traktorius šiems agregatams temti“, – kreipimesi į Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas, o taip pat Žemės ūkio rūmus, teigia LVPŪA.

Asociacija neabejoja, kad turintiems senus srutvežius, juos reikės visiškai keisti, nes techniškai bus neįmanoma pritaikyti tiesioginio įterpimo į dirvą technologijos.

„Kaip išaugs kaštai ir ar ūkio subjektai yra finansiškai pajėgūs šitaip atnaujinti savo įrangą bei techniką. Ar bus numatoma parama pagal Kaimo plėtros programos ar valstybės dotacijos prisitaikyti prie pokyčių?“ – klausia asociacija.

Aplinkos ministerijos pasiūlyto dokumento „Dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto 29 punktas numato, kad „paskleistas ant dirvos paviršiaus mėšlas/ srutos turi būti įterpti į dirvožemį ne vėliau kaip per 4 valandas.“

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacija klausia, kuo remiantis numatomas toks trumpas terminas. Ar yra atsižvelgta, kaip reikalavimas padidins darbo ir laiko sąnaudas ūkyje.

„Dažnas ūkio subjektas naudojasi vienu traktoriumi (ar vieno asmens darbu), abiems darbams atlikti, tai reiškia, kad kas 2-3 valandas bus pertraukiamas darbas, perkabinama technika ir važiuojama įterpti mėšlo/ srutų. Šio punkto vykdymo kaštai didesni, nei galima „žala“ gamtai nugaravus daliai azoto“, – aiškina LVŪPA valdybos vardu kreipimąsi pasirašiusios Renata Vilimienė ir Regina Bernatonienė.

Aplinkos ministerijos klerkų pasiūlytame dokumente asociacija įžvelgia ir daugiau problemų. Pavyzdžiui, projekto 30 punkte nurodyta, kad srutos paskleidžiamos naudojant „<...>prikabinamąją žarną ar pavažą arba negiliai ar giliai įpurškiant“.

„Prašome nurodyti, kokia tai technika ir įranga ir kas yra gilus/negilus įpurškimas. Ar srutvežis su žarniniais skleistuvais yra tinkamas srutų skleidimui pievose ar ne? Kaip ir minėta aukščiau ar šis punktas liks galioti ir po 2023 m.?“ – klausia ūkininkės.

Asociacija taip pat pabrėžia ir išaugsiančias išlaidas dėl mėšlo tvarkymo sistemų pertvarkymo ūkiuose .

„Šiuo metu daugumos gyvulininkystės ūkių pieno kaina vos dengia savikainą, o dažnas ūkio subjektas neskaičiuoja savo darbo sąnaudų (t.y. reali savikaina dar aukštesnė). Kvapą mažinančias priemones reikia skleisti nuolat visame tvarte – tai padidins darbo sąnaudas, nekalbant, kad pačios priemonės bus papildomos išlaidos. Galbūt tokias priemones reikia naudoti ūkiuose, kurie yra labai arti didesnių gyvenviečių (tarkim >6000 gyventojų, kaip tai buvo taikoma vienos Kaimo plėtros priemonės taisyklėse)“, – svarsto LVPŪA.

Be kita ko, žemdirbiams nerimą kelia ir dokumento įsigaliojimo data, esą jis įsigalios jau nuo 2019 m. lapkričio 1 d.

„Tai yra nulinis pereinamasis laikas prisitaikyti prie pokyčių ir įsigyti reikiamą įrangą/techniką ir panašiai. Parama mėšlo tvarkymo statiniams buvo teikta tik paraiškas renkant pagal Standartų laikymasis priemones, vėliau nei didinant gamybos apimtis nei atnaujinant statinius nebuvo galima naudotis KPP lėšomis. Tik 2018 m. rinktos paraiškos gyvulininkystės statinių atnaujinimui. Norit teikti paraiškas pagal KPP priemones yra milžiniški reikalavimai, kurių kartais geriau neprisiimti – sistema labai apsunkinta“, – nerimauja LVPŪA.

Neaišku ir kaip bus su rietuvėmis, tai yra, kiek jų reikės, nes projekto 14 punkto 1 papunktis, nurodo, jog lauko rietuvėje galima laikyti tik tam laukui tręšti skirtą tirštojo mėšlo kiekį.

„O kaip su besiribojančiais laukais ar laukais, kuriuos skiria kelias – ar būtina kiekviename lauke įrenginėti atskiras rietuves?“ – klausimus klerkams kelia ūkininkės.

Be to, to paties punkto 2 papunktis numato, kad vietos rietuvėms parenkamos „<...>kiek įmanoma toliau nuo gyvenamosios ir visuomeninės paskirties objektų“.

„Jeigu ūkininko laukas ribojasi su keliu, o kitoje kelio pusėje yra sodyba ar kelios, tai ūkininkas turi vežti mėšlą 100-1000 m nuo kelio per visą lauką taip išvažinėdamas kelius per laukus? Be to, važinėjimas per lauką kenkia dirvožemiui – jis suspaudžiamas, nunyksta paviršiniai augalai ir pagreitėja erozijos procesas. Kas yra „kiek įmanoma toliau“? Gal geriau nurodyti apsaugos zonas? Tarkim nuo visuomeninės paskirties objektų ne mažiau kaip 50-10 m. arba didžiausias atstumas (nes laukas gali būt trumpesnis nei nurodytas); nuo sodybų – 25-50 m ar pan.“, – siūlo LVŪPA.

Asociacija pateikė ir daugiau klausimų, į kuriuos, tikėtina, bus gauti ir atsakymai.

Facebook komentarai

T Hegvita agro