Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Apie ūkį – tik iš „Google“?

Autorius: Vilė LEŠČINSKIENĖ
Vilė Leščinskienė
Vilė Leščinskienė
Printer Friendly, PDF & Email

Visos šalies ūkininkai, apstatę laukus kryžiais, pasiryžo ryškiau išreikšti savo nepasitenkinimą – su traktoriais išriedėjo į miestų gatves.

Protesto banga labai įaudrino visuomenę. Daugelis niršta, kad neva ūkininkai be reikalo dejuoja, nes gauna daug lengvatų, o jūs tik pažvelkite – kokiais mandrais traktoriais šitie „vargšai“ važiuoja!

Deja, yra ir antra medalio pusė. Stambūs ūkiai gal ir nepražus, o smulkiems ir vidutiniams ūkiams kyla grėsmė išnykti. Ar jūs įsivaizduojate, ką tai reiškia žmogui, kuris visą gyvenimą įpratęs ūkiškai gyventi? Žmogui, kuris nuo mažų dienų suleidęs rankas į gimtąją žemę, pripratęs keltis anksti ryte ir skubėti pas gyvulius, ar prabudęs lekia apžiūrėti savo laukų. Jam brangus kiekvienas išpurentos žemės lopinėlis, kiekviena karvė, avis ar net višta čia turi savo vardą, yra pakalbinta, paglostyta, atpažįstama pagal išvaizdą ir būdo bruožus.

Ūkininkas dirba 24 valandas per parą, dažnai ir be atostogų. Jis dirba, nes taip yra įpratęs. Nedykaduoniavo jo tėvai, tokio šeimos tradicijų tęstinumo tikisi ir iš savo atžalų.

Budi prie susirgusios karvės, daužo krumplius prietemoje remontuodamas techniką ar vartosi lovoje kankinamas nemigos, nes su pirmais rūkais vilkai pradeda mokyti savo vaikus medžioti. Na ir kas, kad jis įsigijo naują traktorių ar kombainą, už kurį dar ilgai mokės bankui. O jei ir susitaupęs savomis lėšomis nusipirko, nepavydėkite – dirbkite dviem pamainomis, sukaupsite ir jūs.

Ūkininkaujantis žmogus nepratęs maldauti pašalpos, o atvirkščiai – sukuria provincijai darbo vietas, nesvarbu, ar kelioms savaitėms akmenų rinkimo periodu, ar grūdų sandėlyje per patį javapjūtės įkarštį. Jis kuria šaliai produktą ir ne bet kokį, o tą, kuris dedamas į pagrindinių produktų krepšelį.

Be to, gamtos sąlygos pastaruosius metus ūkininkams nebuvo palankios. Tai lietaus per daug, tai jo per mažai. Visa tai atsiliepė derliui ir gyvulių pašarui. Skaudu žiūrėti gyvuliui į akis su baime, kad turėsi jį parduoti gyvulių supirkėjui, nes, be jų, raguotoji daugiau niekam neįdomi. O dar sinoptikų prognozės, kad šių metų gruodis bus šiltesnis nei pernykštis, tad baiminamasi, kad neiššalę dirvos parazitai pakenks derliui.

Ar tikrai norime nuvyti paskutinius žmones nuo žemės? Ar apie ūkininkavimą ateities kartos sužinos tik iš „Google“? Žemdirbystė ir gyvulininkystė – lietuvių tautos identiteto dalis. Ar burnoje tirpstantį kaimišką sūrį iškeisime į olandišką skylėtą – lemsime tik mes patys.

Facebook komentarai