Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Apie kaimo likimą – pasitelkus sausus skaičius (infografikas)

Autorius: Mikas JUOZAPAITIS
Koks yra Lietuvos kaimo ir miesto gyventojų balansas.
Koks yra Lietuvos kaimo ir miesto gyventojų balansas.
Printer Friendly, PDF & Email

Besitraukiančių kaimų, kuriuose nelieka elementarių gyventojams prieinamų paslaugų, Lietuvoje kasmet mažėja ne dešimtimis, o šimtais. Uždaro mokyklas, parduotuves, kaimo žmonės artimiausiuose miesteliuose, seniūnijų centruose nebegauna pašto, banko, gydymo, kitų reikalingų paslaugų, ką jau kalbėti apie kultūrą, bibliotekas. Ar gali atsitikti taip, kad kaimai visiškai sunyks?

Nemažai atsakymų gausime, į šią tendenciją pažiūrėję iš laiko perspektyvos. Enciklopediniuose leidiniuose nemažai informacijos apie Lietuvos gyventojų skaičių prieš šimtą metų ir dar seniau. Antai 1897 m. buvo suskaičiuota, kad carinės Rusijos valdomose lietuviškose gubernijose (Vilniaus, Kauno ir Suvalkų) gyveno 2,3 mln. vietinių gyventojų, iš kurių 186 tūkst. buvo miestiečiai. Pavertę šiuos skaičius procentais sužinome, kad kaimo gyventojai tais laikais sudarė 92 proc. visos populiacijos. Į šią statistiką tada nepateko Klaipėdos kraštas.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, suskaičiavus ir Klaipėdos krašto gyventojus,  Lietuvoje gyveno 3,35 mln. gyventojų, o kaimo žmonių buvo sumažėję iki 81 proc. Tarpukario surašymusoe Lietuvos gyventojų skaičius keitėsi dėl Vilniaus ir Klaipėdos kraštų priklausomybės, tačiau kaimo gyventojų ir toliau mažėjo – 1939 m. jų buvo likę 77 proc.

Vis dėlto sparčiausiai kaimo gyventojų ėmė nykti sovietmečiu. Nors bendras gyventojų skaičius po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje tolygiai augo, kaimo gyventojų mažėjo ne tik santykinai, bet ir konkrečiais skaičiais. Antai 1945 m. kaimuose gyveno 2,12 mln. žmonių, tačiau iki 1989 m. šis skaičius smuko kone perpus. Prieš nepriklausomybės atkūrimą kaimo gyventojai Lietuvoje sudarė jau tik 32 proc. visos populiacijos. Be abejo, tam didžiausios įtakos turėjo sovietmečiu vykdytas melioracijos vajus, kai būdavo nukeliami ištisi kaimai, taip pat į žemės ūkį atėjusi modernesnė technika, kuri pakeitė daug darbo jėgos reikalaujantį rankų darbą.

Ar galėtume tvirtinti, kad atkūrus nepriklausomybę šios tendencijos pasikeitė? Anaiptol. Gal ir ne tokiais sparčiais žingsniais, tačiau gyventojų kaimuose ir toliau mažėjo: 2007 m. jų bebuvo likę 1,12 mln., o 2018 m. pradžioje – dar mažiau, kiek per 900 tūkst. Tiesa, dėl masinės emigracijos, kuri iššlavė ne tik kaimus, bet ir miestus, santykis tarp miesto ir kaimo gyventojų per tą laikotarpį beveik nesikeitė, kaimo žmonių išliko maždaug 33 proc. ribose.

Nevertėtų tikėtis, kad ši proporcija ateityje laikysis. Jei pažvelgsime, kaip miesto ir kaimo gyventojai pasiskirstę išsivysčiusiose pasaulio šalyse, pamatysime, kad Lietuvai dar yra kur judėti. Antai Prancūzijoje miesto gyventojai sudaro 77 proc., JAV miestuose ir priemiesčiuose gyvena beveik 81 proc. šios šalies žmonių, Danijoje tas skaičius jau kyla iki 86 proc., o Nyderlanduose miesto gyventojai sudaro 92 proc. šalies populiacijos. Verta atkreipti dėmesį, kad kai kuriose šalyse miestu laikoma vietovė, turinti ne mažiau kaip tūkstantį gyventojų. Tad tokie Lietuvos „miestai“, kaip Dusetos, Obeliai, Pandėlys, Seda ir dar gera dešimtis kitų, skirtingai nuo lietuviškos statistikos, ten priskaičiuojami prie kaimų. Eliminavus šiuos gyvenamuosius objektus iš miestų, kaimų padėtis Lietuvoje gal ir pagerėtų, užtat atsirastų didesnis rezervas blogėjimui…

Facebook komentarai

T Hegvita agro