Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

Apie įvairius linkėjimus bei bandymą pagauti laimę už uodegos

Autorius: Biržiečių žodis
Feliksas Grunskis.
Feliksas Grunskis.
Printer Friendly, PDF & Email

Baigiasi metai. Kaip kasmet aplinkiniams linkime: meilės, laimės, pinigų... Tačiau šiemet, kaip ir pernai, pasaulio žmoniją kamuojant koronavirusui, pirmiausia linkime sveikatos. Taip prisimename seną lietuvišką išmintį: jeigu sveikas, tai ir laimingas.

Pandemijos akivaizdoje vieni sako, kad be skiepų nebus sveikatos. Kiti stoja piestu prieš skiepus ir pataria žmonėms lįsti į eketę. Kas su skiepais, tas ramesnis, kas be skiepų, tas kietesnis? Abiems gerai?! Abiems ne pro šalį ir daugiau pinigų. O kur juos kišime?! Kai tokia infliacija, juk ne į kojinę. Reikia kur nors naudingai panaudoti. Pabandome.

***

Štai ką byloja iškalbinga kinų patarlė: „Už pinigus galima nusipirkti namą, bet ne šeimą, lovą, bet ne miegą, laikrodį, bet ne laiką, knygą, bet ne žinias, valgį, bet ne apetitą, padėtį visuomenėje, bet ne pagarbą, vaistus, bet ne sveikatą, seksą, bet ne meilę, draudimą, bet ne saugumą. Kaip matote, pinigai – dar ne viskas.“ Sumalė pinigus senovės kinų išminčiai. Panašiai, kaip dabar mums kinai mala už jaunatvišką Gabrieliaus kovą su Didžiąja Kinija? Tik nereikia mūsų Gabrieliaus painioti su arkangelu Gabrieliumi, kuris apreiškė panelei Marijai, kad ji taps Dievo Sūnaus Motina. Nors abu Gabrieliai svarbūs Lietuvai ir pasauliui, tačiau vienas – su sparnais, o kitas – tik sparnus auginasi. Jeigu ir užsiaugins, kažin ar kada skris į Kiniją? Grįžkime prie kitų vertybių.

***

Pasižiūrime, ką mums sako liaudies patarlės. Ogi sako: vargo nepatyręs, laimės neragausi. Tvirtina, kad turtai laimės neduoda. Ir kinai panašiai sakė, kad laimės už pinigus krautuvėse nenusipirksi. Nors kol kas dar pilnos mūsų krautuvės kiniškų prekių. Sakoma, jog tikroji laimė – sielos ramybėje. Lengva pasakyti, bet nėra lengva nusiraminti. Trisdešimt metų demokratijos, o nepavyksta geros valdžios išsirinkti. Kai pasižiūri į lietuviškas nuomonių apklausas, tenka griebtis už galvos: nepatinka ir neįtinka mums mūsų valdžia! Neverta lietuviams nusiminti, juk net Amerikai ne visada pavyksta gerą prezidentą išsirinkti. Gal būtų geriau, kad pasaulyje ir Lietuvoje permainų būtų mažiau? Būtų mažiau bauginančios nežinomybės. Tada per žinias kas savaitę ar kas trys dienos nepraneštų, jog Ingridos Vyriausybė vėl naujų apribojimų ar pakeitimų sugalvojo? Jeigu taip būtų, juk ištiktų mus sąstingis! Net žinių nebeklausytume. Apsnūstume. Ilgai miegant galima net laimę pramiegoti. O laimės geidžiame. Kaip ją už uodegos pagauti?

***

Tik bėda, kad, apskritai, nelabai žinome, kas ta laimė yra. Vienam ji atrodo vienaip, kitam – kitaip. Daug lengviau pasakyti, kas yra nelaimė. Nelaimė, kai miršta artimas žmogus, kai susergame, pakliūname į avariją, nukenčiame nuo vagių, gaisro ar kokios nors gamtos negandos… Išeitų, kad viskas, kas nėra nelaimė, yra laimė. Tik ne visada ta laime mokame ar mokėjome džiaugtis. Gal laimė yra tiesiog žmogaus gyvenimas? Su visomis mus ištikusiomis nelaimėmis? Juk nelaimės parodo, kaip ir kiek laiko mes buvome laimingi. Daug gražių metų artimai bendravome su šeimos nariais, draugais, pažįstamais. Turėjome su jais daug džiaugsmo, laimingų dienų bei valandų. Ir netekę brangaus žmogaus patiriame daug sielvarto. O kol tas žmogus buvo gyvas, ar sugebėjome tinkamai tą bendrystę įvertinti? Jam išėjus mintyse kartojame nepasakytus žodžius. Kitaip pradedame suvokti gyvenimą. Kuo daugiau prie ko nors prisirišame, kuo daugiau turėjome laimės, tuo sunkiau ištverti netektį. Net sudaužyti gerą mašiną, su kuria buvo smagu keliauti, daug baisiau nei į griovį įvažiuoti su senu kledaru. Tad rimti svarstymai apie laimes ir nelaimes tiesiog neturi prasmės? Džiaukis, kad esi gyvas, kad kvėpuoji, ir tuo viskas pasakyta?

***

Tačiau žmonija nesiliauja laimės reikalų svarstyti. Senovės indų filosofai yra aprašę tris laimės rūšis. Laimė neišmanyme, kai žmogus laimės ieško lėbaudamas, svaigindamasis alkoholiu, vartodamas kvaišalus. Antra laimė – tai laimė aistroje, kai tenkinami lytiniai santykiai. Trečia laimė – dorybėje, kai skaitoma poezija, dažnai būnama gamtoje, klausomasi klasikinės muzikos. Tačiau ir šios laimės anksčiau ar vėliau baigiasi, ateina nusivylimas. Teigiama, kad amžina yra tik transcendentinė laimė. Tai laimė, esanti anapus mus supančio pasaulio, neprieinama mūsų potyriams. Pasak filosofo Imanuelio Kanto, transcendentinis daiktas yra toks daiktas, kuris yra pats savaime už sąmonės ir pažinimo ribų. Keistai pasisuko laimės paieškos. Nepavyko pagauti laimės už uodegos.

***

Tačiau visi norime būti laimingi. Lietuvis vienuolis Kęstutis Marčiulynas viename interviu aiškino, kad sąmoninga asmenybė pirmiausia reikalinga sau pačiam, paskui – darnoje su kitais. Kai žinai savo kelią, tada širdis atsiveria ne tik artimiesiems, bet ir kiekvienam. Pastebėta, kad šių dienų pasaulis gerokai sugedęs. Girdime daug gražių žodžių, bet dažnai jie skiriasi nuo darbų. Panašu, kad tai amžina žmogaus bėda: viena sako, o kitą daro. Ištartas žodis turi sutapti su gyvenimu. Kitaip laimę matysime, kaip savo ausis. Tad palinkėkime sau bei kitiems žodžių ir darbų darnos. Gal tada pasaulis per mažą žingsnelį priartės prie tos amžinos, transcendentinės laimės.

Feliksas GRUNSKIS ("Biržiečių žodis")

Facebook komentarai

bas

a