Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

dojusagro

Ant laužo – Lietuvos kaimą ar jį nustekenusius politikus?

Autorius: Dainius ŠEPETYS
Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininko Raimundo Juknevičiaus nuomone Lietuvos ūkininkai tapo „atpirkimo ožiais“.
Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininko Raimundo Juknevičiaus nuomone Lietuvos ūkininkai tapo „atpirkimo ožiais“.
Printer Friendly, PDF & Email

Lietuvos ūkininkų nepasitenkinimas esama situacija bei valdžios sprendimais nuolat auga, todėl jie pradėjo garsiau kalbėti apie juos žlugdančias problemas. Deja, didelė visuomenės dalis nepalaiko šalies žemdirbių protesto ir Lietuvos žmonės neturi vieningos nuomonės šalies žemės ūkio klausimais. „Kodėl taip nutiko?“ – klausėme Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininko Raimundo Juknevičiaus.

– Lietuvos kaimas tapo politinių žaidimų įkaitu. Holokaustas taip pat prasidėjo nuo panašių nuotaikų, tik tada, ekonominės krizės akivaizdoje, politikai dėl visų vokiečių tautos vargų apkaltino žydus. Tauta patikėjo.

Dabar sunkiai suvokiama, kaip taip buvo įmanoma užtemdyti protus. Istorija ne kartą įrodo, kad labai nesunku manipuliuoti žmonių nuotaikomis, o pasinaudojus gaivališka minios jėga, pasiekti sau naudingų politinių tikslų. Aštrus palyginimas, bet žemdirbiai niekaip negali suprasti, kaip taip staiga duonos augintojai tapo išlaikytiniais, aferistais, labiausiai kaltais dėl klimato kaitos ir dar baisiau, kad yra kaltinami tyčiniu žmonių nuodijimu „Rundapu“, trąšomis ir dar nežinia kuo.

Tai kas atsitiko, kad taip pasikeitė žmonių nuotaikos? Tiesiog į Seimą įžengė valstiečiai! Liaudžiai žinomiausias ūkininkas Seime Ramūnas su savo pasekėjais iš žemės ūkio verslo toli gražu nebuvo kaimo vidutiniokais, o pakilę į valdžios olimpą prarado supratimą, nemato, negirdi arba tiesiog yra per silpni apginti kaimo. Nors neatmetu ir tokios prielaidos, kad nelabai stengiasi ginti.

Kaimo skurdinimas gali būti naudingas itin stambaus žemės ūkio verslo atstovams. Bankrutavę smulkesni ūkininkai atlaisvins vietą verslo plėtrai ir latifundijų kūrimui. R. Karbauskis prisistato ūkininku. Taip jam buvo lengviau susitapatinti su liaudimi. „Įlindo vilkas į avies kailį“ – sakoma tautosakoje. Į Valstiečių partiją pritraukė panašaus kalibro verslininkus, o dėl geresnio vaizdo, sotaus gyvenimo pažadais prisiviliojo smulkesnius ūkininkus ir kitus liaudžiai geriau žinomus veidus, tame tarpe žaliuosius.

Ši margaspalvė kompanija yra tvirtai cementuojama didelio valdžios godulio, todėl savo vedliui atleidžia bet kokius paklydimus, nes kokia būtų armija be generolo? Opozicija nuolat bando susilpninti valdančiuosius, paviešindama jų nemažas pajamas, ydingus sprendimus. Žodžiu, visaip bloginti jų įvaizdį. Bet svarbiausia oponuojantiems įgelti valstiečių-žaliųjų  vedliui asmeniškai, todėl neišsenkančiais upeliais pilamos pamazgos ant visų ūkininkų. Jei pakenksi ūkininkams, tai susilpninsi R. Karbauskio autoritetą, nes jis – ūkininkas.

Opozicijai visos priemonės pateisinamos, kad tik pakenktų Ramūnui, nesvarbu kokios pasekmės laukia Lietuvos kaimo. Politikai nuolat menkina bendrą Lietuvos žemdirbių indėlį į valstybės iždą, nevertina jų prisidėjimų prie socialinių problemų sprendimo ir tuo, suprantama, mažina visuomenės pasitikėjimą kaimo žmonėmis.

– Žiūrėkim tiesai į akis, stambiausieji žemės ūkio verslo atstovai ir saujelė ūkininkų tikrai neskursta, bet ką daryti likusiems, daugiau kaip 100 tūkst. ūkininkų, kad jie taip pat galėtų įkvėpti gaivaus oro?

– Valstybė yra atsakinga už tai, kad visi jos piliečiai būtų laimingi. Tai padaryti nėra paprasta, todėl reikia pasitelkti visus galimus instrumentus ir sureguliuoti santykius tarp įvairių verslo, socialinių ir dar kitokių sričių. O pas mus kaip? Artėja rinkimai, valdžia pradeda „rūpintis nuskriaustaisiais“, prasideda veidmainystės ir tuščių pažadų dalijimas.

Dauguma smulkiųjų ūkininkų turi kitų pajamų, todėl kai kurie iš jų, pagiežos ar pavydo vedini, kartais net džiaugiasi, kad kažkas yra atimama iš žemdirbių. Su pasitenkinimu sako: „Man atėmė tai tik šiek tiek, o va tas stambusis kaimynas kiek daug prarado“. Valdžia, skurdindama kaimą, į ožio ragą suries pirmiausia smulkiuosius ir silpnesnius, vidutiniokus ūkininkus, nuo bankroto nėra apsaugoti ir gana stambūs ūkiai.

Ūkininkų bendruomenė Lietuvoje labai suskaldyta. Vertėtų savęs paklausti, o kam tai yra naudinga. Apsijungus, susivienijus, tada ir apsiginti būtų lengviau.

– Kas dabartinėje žemės ūkio politikoje labiausiai kliūna Šiaulių krašto ūkininkams?

– Apie keliamus mokesčius nebekalbėsiu, jau kitų viskas pasakyta. Kaimo gaivinimui labai pasigendu mūsų valstybės indėlio, net prie europinių projektų ji teprisideda iki 17 proc. nuo visos paramos sumos, nors aplinkinės šalys remia maksimalia ES nustatyta 25 proc. suma. Ir tai tęsiasi keletą metų. Paskaičiuota, kad dėl tokios politikos kaimo nepasiekė 500 mln. eurų.

Kartais labiau nei pinigų trūkumas žeidžia politikų (ne)suvokimas apie kaimo gyvenimą, nesugebėjimas atskirti, kas yra stambus ūkininkas, o kas smulkus. Štai paprastas pavyzdys: versle uždirbi iki 300 tūkst. eurų grynojo pelno ir įdarbini iki 10 žmonių – esi labai maža įmonė, tokiems teikiamos ne tik mokestinės, bet ir kitos lengvatos. O štai jei ūkyje uždirbi 20 tūkst. eurų ir įdarbini tiek pat darbuotojų – čia jau valdžios akimis tampi verslo magnatu. Akivaizdu – taikomi verslo standartai nevienodi.

– Ar šiauliečiai jungiasi prie LŪS organizuojamos protesto akcijos?

– Žinoma. Mes kviečiame ne tik ūkininkus, žemdirbius garsiai išreikšti savo nuomonę, raginame žemės ūkį atstovaujančias įmones, organizacijas dėtis prie mūsų. Esame įsitikinę, kad vieningai kovodami pasieksime reikiamų rezultatų. Turiu vilčių, kad užklupę vargai mus suvienys, užgrūdins ir leis pasiekti Lietuvos kaimui naudingesnių politinių sprendimų.

Facebook komentarai

T Hegvita agro