Sorry, you need to enable JavaScript to visit this website.
Pereiti į pagrindinį turinį

C1

C1

Algimanta: žinia apie karantiną trenkė kaip perkūnas

Autorius: Tauragės žinios
Algimanta Kovalčuk prie savo valgyklos „Algimantos svetainė“. Asmeninio albumo nuotr.
Algimanta Kovalčuk prie savo valgyklos „Algimantos svetainė“. Asmeninio albumo nuotr.
Printer Friendly, PDF & Email

Daugelis maitinimo įmonių dabar, kai dėl karantino nebegali priimti lankytojų, užvėrė duris. Grėsmingo ūžkrato baimė ir karantinas sustabdė daugelį verslų ir uždarė žmones namuose. O kai žmonės neina į darbą – neina ir į valgyklą. Vis dėl to Algimanta Kovalčiuk, valgyklos „Algimantos svetainė“ savininkė, rankų nenuleidžia – nors klientų nedaug, o ir tie patys vidun neužeina, tik pasiima iš anksto užsakytą maistą – ji sako dirbsianti toliau, kad ir kaip sunku būtų.

Žinia trenkė kaip perkūnas

Algimanta sako, kad per keturiolikta metų, kai ji turi šią valgyklą, tokios situacijos dar nėra buvę. Ji pasakoja tą dieną, kaip buvo paskelbtas karantinas, prisimenanti tarsi per sapną. Visą dieną sukdamasi besibaigiančiame darbų verpete, mat šeštadieniai „Algimantos“ svetainėje yra garsieji tradiciniai „cepelinadieniai“ – ji negirdėjo jokių naujienų turinti moteris, nors mama vis skambinėjo klausdama „Ar girdėjai?“

– Vis sakiau mama, kad neturiu kada, ir nieko nesiklausiau, – prisimena ji. – O kai vakare įsijungiau televizorių ir išgirdau, kad skelbiamas karantinas, viskas uždaroma, trenkė kaip perkūnas. Bet  paskui galvoju: valgykloms leidžia dirbti išsinešimui, tai vis tiek dirbsim! Kaip bebūtų, jei ką, dirbsiu viena, bet dirbsiu! O rytą ateinu į darbą, šnekam su darbuotojom ir visos sako – dirbam kartu.

Ji ėmė itin aktyviai reklamuoti savo verslą per feisbuką, nuolat kviesdama paragauti jų gaminamų patiekalų, sugalvodama įvairių akcijų. Ji sako suprantanti, kad, ko gero, „užkniso“ visus savo reklamomis, bet sako kol kas kito kelio nematanti – sako, kaip nebūtų, reikia kabintis iš paskutinių jėgų ir iškęsti šį sunkų laiką. Tai, pasak jos, kova už būvį.

– Jau praėjusią savaitę, žiūriu, vėl kažkas užsidarė. Ima baimė, bet, sakom, laikysimės kiek galėsim, – tvirtai nusiteikusi ji.

Algimanta džiaugiasi sako kolektyvu – sako, dabar jis tikrai geras. Dabar valgykloje, be jos, dirba dar trys moterys.

Trys cepelinai vietoj dviejų

Algimanta pasakoja, kad jei iki karantino jos valgykloje per dieną pavalgydavo per šimtą žmonių, tai dabar geriausiu atveju 30. Tačiau ji su savo kolektyvu vis tiek nenuleidžia rankų: nesiaurina meniu ir siūlo didelį patiekalų asortimentą: čia galima užsisakyti ir šaltibarščių, ir raugintų kopūstų sriubos su mėsa, kiaulienos guliašo, karkos šmotą su raugintais troškintais kopūstais, sprandinės gabalo  bajoriškai, plėšytos keptos kiaulienos mentės, kapotos kiaulienos maltinių, Kijevo kotletų, šviežių kopūstų balandėlių, tarkinių cepelinų su mėsa arba varške, lietinių blynelių su varške ar bananais ir t.t. Ir pripažįsta, kad galvoje vis gimsta naujų idėjų, kaip dar būtų galima pasiūlyti lankytojams kažką naujo, kuo juo privilioti.  

– Tą savaitgalį prieš Velykas paskelbėm akciją – per savo tradiciniu tapusį cepelinadienį nustebinti klientus ir vietoj dviejų cepelinų į dėžutę įdėti tris. Žinoma, darbo buvo daug, pradėjom nuo 4 val. ryto. Stengėmės, vargom, o va dėkingumo kažkaip mažai sulaukėm, retas kuris ir ačiū pasakė, o buvo ir tokių, kurie aprėkė, kai paskambinę išgirdo, kad cepelinai baigėsi... – atvirauja Algimanta.

Užtat kitą savaitgalį, pasakoja ji, niekur neskelbdama sugalvojo palepinti nuolatinius šeštadieninius cepelinų mėgėjus – jiems porcijas padidino iki trijų cepelinų ir dar prisegė prie dėžučių sveikinimą su Velykomis. Tada feisbuke sulaukė daug susižavėjimo žodžių ir nuoširdžių padėkų.

Moteris džiaugiasi, kad lyg ką nujausdama prieš pat karantiną mokesčiams atsidėjo daugiau pinigų. Taigi dabar kol kas turi už ką juos sumokėti. Ji svarsto, kad valdžios pažadai atidėti mokesčius – nieko verti: juk sumokėti vis tiek reikės, o kai sumos sukaups didesnės, sumokėti bus dar sunkiau.

– Gaunu tuos laiškus, kur siūlo imti paskolas: rašo – duosim kreditus, bet palūkanos bus atidedamos. Kas iš to? Mokėti vis tiek reikės... – svarsto ji.

Nors pati sau atlyginimo supranta nebeišsimokėsianti nei šį, nei, tikriausiai, kitą mėnesį, Algimanta tiki darbuotojoms atlyginimus galėsianti išmokėti laiku. Visa laimė, kad nors nuomos mokėti nereikia – patalpas ji nuomoja pagal panaudos sutartį.

Darbo netrūksta niekada

Moteris svarsto, kad iki pandemijos gal išties jau viskas pernelyg gerai klojosi – juk, sako, nebežinojom, nei ką valgyti, nei ką rengtis, nei kur keliauti, savo šaly jau per prastai buvo, norėjom kažin ko ypatingo, blaškėmės po pasaulį. Pasak jos, gal taip turėjo atsitikti, kad būtume „nuleisti ant žemės“. 

– Iki karantino viskas taip neblogai ėjosi, tačiau jau kelis metus taupiau kiek galėdama kiekvieną centą – labai norėjau atsinaujinti virtuvės įrangą, pasidaryti remontą, – pasakoja Algimanta.

Pagaliau susitaupiusi reikalingą sumą ji užsakė naujus baldus, kokybišką virtuvės įrangą – dujinę ir elektrinę viryklę, mikrobangę, plieninius stalviršius. Išsidažė visas patalpas. Savaitgalį jau turi atvažiuoti meistrai prijungti įrangos. O dabar galvoja – nebūtų išleidusi pinigų atsinaujinimui, dabar jaustųsi saugiau, dar kurį laiką užtektų mokesčiams ir atlyginimams.  

– Nieko, yra buvę ir blogiau... – atsidūsta ji. – Kaip nors išgyvensim...

Algimanta pasakoja, kad turint tokį verslą visada yra ką veikti.

– Priešais gyvenančios kaimynės vis klausia, ką aš čia veikiu, kad vakarais šviesa dega, – sako ji. – Tą ir veikiu – skudurą į rankas ir einu viską šveisdama. Arba kokį naują patiekalą sugalvoju, noriu išbandyti.  

Nors dabar per dieną tenka dirbti su kauke ir pirštinėmis, užtinsta akys, drėksta rankos, Algimantos pasiryžimo dirbti negailint jėgų tai neslopina. Ji prisipažįsta visada „einanti už klientus“ – pirmiausia besirūpinanti jais.

– Nei mano nagai sutvarkyti, nei plaukai... Pasižiūriu, kitos taip save prisižiūri, tokios gražios, o aš tokia pilka pelė...

Ji sako jau ne kartą pastebėjusi, kuo sunkesnius išbandymus gyvenimas jai siunčia, tuo platesnė šypsena veide. Pasak jos, nors jos gyvenime netrūko sveikatos problemų ir išgyvenimų, ji visada į pirmą vietą kėlė darbą. Sako visada galvojusi, kad jei turės darbą, visa kita susitvarkys.

O nuo juodų minčių ją saugo bėgiojimas ir joga, o dar – Jorkšyro terjeras Oskaras, didžiausias Algimantos draugas.

– Pradedu bėgti, ir pradeda idėjos eiti į galvą. Imu jausti, kad viskas bus gerai. Ir dar bėgiojimas labai nuima nerimą, – teigia ji.

Birutė SLAVINSKIENĖ ("Tauragės žinios")

Facebook komentarai