Visų karas prieš visus: arba kodėl sėdime… patys suprantate kur

Kviečiai šią vasarą neišvengiamai subręs. Taip, kaip ir kiekvienais metais, nes toks gamtos ir žmogaus būties dėsnis, besikartojantis jau tūkstančius metų, besikartojantis ir čia, Lietuvoje, nelygu ar tai Kėdainių rajono stambaus ūkininko laukai, ar trys hektarai Petronėlės pirkios pašonėje. Bėda kitur. „Bellum omnium contra omnes“ (visų karas prieš visus)  kaip rašė XVII a. britų filosofas Thomas Hobbes’as, apibūdindamas visuomenės nuotaikas, kuomet siekiant valdžios ir išteklių, visi naikina vieni kitus taip, kaip išmano, kiek leidžia jėgos – kol patys sunyksta. Tokiomis aplinkybėmis neįmanomas joks racionalus darbas valstybėje, joks klestėjimas ir susitarimas. Kiek jau turėjome gelbėtojų ir mesijų, tiek pat kartų drėbėmės į purvą. Nesvarbu, ar tai Viktoro Uspaskicho Darbo partija, Artūro Paulausko Naujoji sąjunga (socialliberalai), Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumas“, Liberalų sąjūdis ar dabartiniai „valstiečiai“. Visi vienodai kalti dėl visko. Visko, tai turiu galvoje tą nežmonišką emigraciją, kai Tautai nelieka nieko kito, kaip tik krautis lagaminus ir nuo lėktuvo trapo pamojuoti rankele, prieš tai pirštą pasukiojant prie smilkinio čia likusiems. Visko, tai turiu galvoje žemės ūkyje dusinamus smulkius ir vidutinius ūkius, kuriems net valdantieji „valstiečiai“ siūlo vienodomis sąlygomis konkuruoti.

Kur tas didysis mesijas, 2014 m. finansavęs Lietuvos žemdirbių suvažiavimą ir raginęs uždrausti užsieniečiams pirkti žemės ūkio paskirties žemę iš vienos pusės, o iš kitos pusės per tą laiką susigrobęs kone didžiausius tos žemės plotus per savo koncerną ir jam priklausančias bendroves? Klausimas retorinis.

Kaip šiandien prisimenu ant scenos basomis išėjusią moterį lininiais tautiniais drabužiais su kūdikiu rankoje ir kone maldavusia: „Tik neparduokite mūsų gimtosios žemelės“. Niekam niekam.  Ir dabar, kai jau žinome viso to spektaklio pasekmes, ar jums neatrodo, kad iš jūsų tiesiog pasijuokė ir vis dar juokiasi. Tai gal tas, kuris įsėdo į pigių skrydžių bendrovės lėktuvą, su visam pamojavęs nuo trapo, nebeatrodo toks kvailas prieš kitus, skrydžio dieną jį pasmerkusius.

Visų karas prieš visus. Į dvi dalis skilę socialdemokratai, juodosios buhalterijos pribaigti „darbiečiai“, bylų tampomi ir tąsomi „tvarkiečiai“ ir „liberalai“, kuriems atsigriebti savivaldos rinkimuose, jau nekalbant apie 2020 m. Seimo rinkimus, beveik nėra jokių galimybių. Trumpam kvėptelėjęs R. Karbauskis, kurio „Agrokoncerno“ eilė ateis greičiau, nei pirmosios žiurkės pradės gelbėtis iš jo žalio laivelio, aiškintis priversti stabilų elektoratą turintys konservatoriai, kurie aukščiau bambos bet kokiu atveju vis tiek neiššoks (už naktinę mokesčių reformą, atimtas pensijas, A. Kubiliaus plikę ir dar velniai žino ką). Visi jie įsisuko į tą „pribaik draugą“ grandinę, visi vienokiu ar kitokiu būdu priklauso nuo skirtingų verslo grupių, nešantys pinigus butelio pakuotėje arba tiesiai į sąskaitą per bankomatą. Koks gi skirtumas… Susiklosčius tokioms politinėms aplinkybėms nė viena iš minėtų partijų būsimuose rinkimuose neverta nė pusės tiek, kiek turi dabar.

Laimės kiti. Ir pirmiausiai žvilgsnis krypsta į Kauno miesto merą Visvaldą Matijošaitį (visuomeninis judėjimas „Vieningas Kaunas“), veikiausiai kelsiantį kandidatūrą į Prezidento postą, o jei ne, tuomet mažų mažiausiai subursiantį judėjimą „Vieninga Lietuva“. Šis judėjimas, jei visų karas prieš visus užsitęs, turėtų surinkti net daugiau balsų, nei jų gavo dabartiniai „valstiečiai“. Čia su išlyga, jei Lietuvoje neatsiras dar kažkas panašaus į R. Pakso, V. Uspaskicho ir R. Karbauskio projektus. Prisiminkime, jog 2016 m. Seimo rinkimų metu dauguma gyventojų už „valstiečius“ balsavo tik todėl, nes nebuvo už ką balsuoti. „Nėra už ką balsuoti, tai ir balsavau už valstiečius“, – pamenu ne vieną bičiulį.

O už ką balsuoti dabar? Už ką dabar? Šis galvosūkis dar sunkesnis, nei prieš dvejus metus, kai matai, kad net žemės ūkio ministru šioje „profesionalų vyriausybėje“ paskiriamas visiškas diletantas (tai tas pats, kas man patikėti 200 ha ūkį, įdavus brangiausios sėklos, patikėjus techniką ir tikintis, kad rugpjūtį nuimsite derlių).

Visų karas prieš visus. Jis neabejotinai išaugins naują politinę partiją, kuriai gimti per artimiausią pusmetį ar metus, susidarė itin palanki dirva. Ar ji bus iš senųjų partijų atsiskyrėlių sudaryta nauja jėga (dabar labai madinga vadintis visuomeniniu judėjimu), ar ją sukurs kadenciją baigianti Prezidentė Dalia Grybauskaitė, o gal išties mes subrendome tiek, kad atsiras kažkas naujo. Viltis, kaip sakoma, „kvailių motina“. Viena aišku, kad būtina pagaliau atsikratyti to baudžiauninkiško bruožo: lankstytis turtuoliui, kad šis numetė kaulą. Turime visi suvokti, kad geradarių, mesijų nebūna. Skandinavijoje niekada nebuvo baudžiavos, gal todėl ten šalys yra klestinčios, o žmonės taip pasitiki vienas kitu, dirbantys kaip komandoje. Politiko gerumą reikia matuoti ne dovanėlėmis, o gebėjimu strategiškai mąstyti. Suprantu, kad tokių kol kas nelabai ir yra. Bet jei to nereikalausime, niekada ir neturėsime.

 

Gediminas Stanišauskas

agroverslo portalo „Agroeta“ vyr. redaktorius

gediminas@agroeta.lt

 

Komentuoti

Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.