Prof. hab. dr. Antanas Svirskis: kokia idėja Lietuvai išsaugotų kaimą?

Lietuvos šeimos ūkiai ir kaimas labai greitai nyksta. Sudarytos visos sąlygos latifundijų kūrimuisi, kurios nesprendžia jokių ekonominių, socialinių bei gamtosauginių problemų. Jų pagrindinis tikslas pelnas bet kokia kaina. Dar niekada Lietuva nenaudojo tiek mineralinių trąšų, pesticidų ir taip nealino dirvožemių ir nesukėlė ekologinių problemų kaip dabar. Žemę ir miškus baigia supirkti visi kas tik nori. Žiniasklaidoje pilna skelbimų, kur juridiniai ir fiziniai Lietuvos supirkėjai skelbiasi, kad bet kokiomis sąlygomis ir brangiai superka žemę ir miškus visoje Lietuvoje.

Tai rodo, kad esami saugikliai įvairiausio plauko supirkėjams negalioja ir negalios. Kažin ar dar yra tokia kita valstybė pasaulyje kur būtų platinami tokie skelbimai? Gi mūsų Seimas, užuot parodęs ES valdininkams tuos skelbimus, rodančius, kad jokie apribojimai negalioja, dar gąsdina, kad panaikins ir tuos varganus saugiklius, kad įvairiausi „supirkėjai“ kuo greičiau supirktų Lietuvą.

Vienintelis kelias sustabdyti galutinį šeimos ūkių ir kaimo griūtį – visuotinė kooperacija, o ypač spartus privačių, kooperatinių ir valstybinių agroservisų kūrimas visuose rajonuose ir didesnėse seniūnijose, kaip tai nuo seno yra Švedijoje bei kitose šalyse. Jei būtų galimybė už prieinamą kainą pasisamdyti techniką ir padargus sudėtingiems ūkio darbams, pagyvenę  (o tokių dauguma) kaimo gyventojų norėtų ir galėtų sėkmingai ūkininkauti ir prisidurti prie pensijos ar algos net visai nedideliuose ūkiuose. Taip sumažintume skurdą, bedarbystę bei sustabdytume kaimo griūtį, o miestiečiai galėtų nevažiuodami į Lenkiją įsigyti pigių, saugių ir ekologiškų produktų. Todėl būtina iki 2020 metų ES ir valstybės biudžeto lėšas, skirtas žemės ūkiui, nukreipti kooperacijos, o ypač agroservisų sukūrimui kaime. Kitaip Lietuva be ateities.

Griūva svarbiausias Lietuvos simbolis – Gedimino kalnas. Tai vyksta dėl to, kad neišmanėliai nusprendė iškirsti medžius ir krūmus, kurie saugojo ir dar būtų saugoje kalną šimtus metų. Dabar būtina sustabdyti ir atkurti nuošliaužas ir  paruošus paviršių , apsėti lietuviškų veislių ( jos ilgaamžės ir prisitaikę prie mūsų agroklimatinių sąlygų) liucernų, raudonųjų eraičinų bei baltųjų dobilų sėklų mišiniu. Liucernų šaknys pasiekia net 10 ir daugiau metrų gylį, jos ilgaamžės, pačios atsisėja, nereikalauja dažno tręšimo bei priežiūros (pakanka pavasarį, prasidėjus vegetacijai, kartą nušienauti ar susmulkini pernykščias liekanas) ir jos visą vasarą žydi. Raudonieji eraičinai bei baltieji dobilai turi tankią šaknų sistemą, išgarina daug vandens ir apsaugo dirvos paviršių nuo lietaus bei vėjo erozijos, kol dar neįsigalėję liucernos. Pavyzdys – statūs Lėvens šlaitai Kupiškio rajono teritorijoje, kur liucernos be persėjimo kių erozijos problemų nekyla.

Prof. hab. dr. Antanas SVIRSKIS

Komentuoti

Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.