Pieno gamintojų grupinis ieškinys valstybei kelia aistras, siūloma taisyti Pieno įstatymą

(Vilnius, balandžio 10 d.) Pieno sektoriui kriziniais 2015-aisias priimtas ir dar tų pačių metų gruodį koreguotas vadinamasis Pieno įstatymas (LR Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas) valstybei, panašu, gali grįžti ieškiniu su milžiniška suma.

Ruošiamas grupinis ieškinys valstybei

„Agroeta“ jau rašė, kad dalis pieno gamintojų ruošia grupinį ieškinį valstybei, siekiant išieškoti žalą, kuri atsirado dėl valstybės institucijų nesugebėjimo užtikrinti vadinamojo Pieno įstatymo įgyvendinimo. „Agroeta“ žiniomis, smulkūs ir vidutiniai pieno gamintojai aktyviai jungiasi prie šio ieškinio.

„Su keletu ūkininkų pakalbėjom, tai už galvos susiėmėm, kokias pinigų sumas praradome. Jei per metus parduota 120 tonų pieno, o tarp grupių skirtumas daugiausiai yra 10 eurų už toną, tai per metus gaunasi 12 tūkstančių eurų. Tokių ūkių gali būti keli tūkstančiai“, – „Agroetai“ pasakojo smulkų pieno ūkį turintis Audrius.

Jis nė neįsivaizduoja, kokios pinigų sumos turėtų susidaryti, jei grupiniame ieškinyje bus įvertinti pieno gamintojų praradimai nuo 2016 metų.

„Agroeta“ žiniomis, kai kurių žemdirbių visuomeninių organizacijų vadovai, užkulisiuos ragina pieno gamintojus nekelti triukšmo ir galbūt nesikreipti į teismą.

Draudžiama mokėtis skirtingas kainas

Žemės ūkio rūmai praneša, kad vakar posėdžiavo ir Pieno taryba, svarsčiusi Pieno įstatymo likimą.

Grupė Seimo narių 2016 m. birželio 29 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT) su prašymu ištirti, kad šio įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai – nevaržoma ūkio subjektų laisvė ir iniciatyva, valstybė tinkamai reguliuoja ūkinę veiklą.

Bylą nagrinėjantis KT savo ruožtu 2017 m. gruodį kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Šių metų kovo pradžioje Lietuvą pasiekė Europos Sąjungos Teisingumo teismo generalinio advokato Michalo Bobeko išvada. Joje teigiama, kad Lietuvoje galiojančio įstatymo nuostatos prieštarauja ES reglamentui dėl bendro žemės ūkio produktų rinkų organizavimo: riboja sutarties šalių laisvę derėtis, nes už tos pačios kokybės ir sudėties žalią pieną draudžiama mokėti skirtingas kainas tos pačios grupės gamintojams, sugrupuotiems pagal parduodamo pieno kiekį.

Be to, kaip pažymima šioje išvadoje, šalių teises varžo draudimas nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą; ją mažinant daugiau negu 3 proc. būtinas kompetentingos institucijos leidimas.

Galutinį sprendimą dar turi priimti Konstitucinis Teismas.

Liberalesnio teisės akto juodraštis

Perdirbėjai svarsto, kad Pieno įstatymas apskritai nereikalingas, gamintojų ir perdirbėjų, supirkėjų santykiams veikiau kenkia, o ne naudos teikia. Esą to nėra nei Estijoje, nei Latvijoje ar Lenkijoje. Esą pakanka Pieno supirkimo taisyklių, o naujai iškylančias aplinkybes operatyviai aptarti Pieno taryboje, sureguliuoti žemės ūkio ministro įsakymu.

Kuriamomis Pieno įstatymo pataisomis siūloma atsisakyti trijų dabar galiojančių nuostatų, kurios prieštarauja Europos reglamentui: pieno pardavėjų skirstymo į grupes; reikalavimo mokėti vienodą kainą tai pačiai grupei priskirtiems pieno pardavėjams ir reikalavimo nepagrįstai mažinti žalio pieno pirkimo kainą bei pagrįsti pieno pirkimo kainos mažinimą, jei kaina mažinama daugiau nei 3 proc.

Pagal Europos reglamentą, dėl pardavimo kainos turi būti „deramasi laisvai“. Taigi derybų sąlygą siūloma įtraukti į pataisą: „Žalio pieno pirkimo kaina žalio pieno pirkėjo ir žalio pieno pardavėjo bendru sutarimu turi būti nustatoma derantis laisvai dėl žalio pieno pirkimo kainos dydžio ir /ar kainos apskaičiavimo veiksnių“.

Preliminariame teisės akto projekte siūloma palikti priemokas (už pagrindinius kokybės reikalavimus viršijančius žalio pieno kokybės rodiklius) ir priedus, tačiau sąlygos pardavėjui turi būti iš anksto žinomos. Priemokos ir priedai galėtų būti mokami tik už specifinį požymį, o ne sudaryti didžiąją kainos dalį kaip dabar.

Nuoskaitų už prastesnę kokybę sąlygos liktų kaip dabar galiojančiose Pieno supirkimo taisyklėse.

Viena kaina – ar tai realu?

Vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos narė Renata Vilimienė išreiškė lūkestį, kad Lietuvoje pieno gamintojams turėtų būti mokama viena kaina – tiek mažiems, tiek dideliems ūkiams.

Iki šiol smulkiesiems ir vidutiniams gamintojams taikytos pieno supirkimo kainos palyginti su didžiaisiais gamintojais, kaip pripažįsta ekspertai, yra diskriminacinės. Didieji pieno perdirbėjai, valdantys didžiąją superkamo pieno rinkos dalį, turi beveik neribotą ekonominę galią diktuoti kainas. Tokios sąlygos lemia laipsnišką silpnųjų rinkos dalyvių išstūmimą, tai objektyviai naudinga didžiajam supirkėjui, kuriam pieno supirkimas iš didelių pieno gamintojų užtikrina stabilesnį pelną.

Esamų rinkos „žaidimo taisyklių“ efektas matyti iš naujausių VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Pieno apskaitos informacinės sistemos duomenų: pieną parduodančių gamintojų skaičius per metus sumažėjo 11,2 proc., labiausiai iš ūkių, kurie laiko 1–5 ir 6–14 karvių.

Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto tyrėjo Alberto Gapšio, vienodą pieno supirkimo kainą rengiasi įsivesti prancūzai.

„Žemdirbių pienas – jūsų, perdirbėjų, duona, – kreipėsi A. Gapšys į perdirbimo įmonių vadovus. – Kertate šaką, ant kurios sėdite. Dabar situacija geresnė, apie 12 proc. kainos skirtumas, bet ar ilgai? Pieno kaina turėtų būti vienoda…“.

Pieno tarybai tyrėjas pasiūlė didesnį dėmesį atkreipti į logistiką – kokią jai tenka pieno supirkimo kainos dalis. Patyrinėjus esą galėtų paaiškėti įdomių dalykų!

Perdirbėjai pateikia savo aritmetiką. Pastebi, kad tiesiogiai iš smulkiųjų gamintojų, per pieno supirkimo punktus, superka tik apie dešimtadalį pieno. Šių punktų skaičius nuolat mažėja. Pasak supirkėjų, pieno sektorius nėra socialinis projektas.

Žemės ūkio rūmų ir „Agroeta“ informacija

Pieno gamintojų grupinis ieškinys valstybei kelia aistras, siūloma taisyti Pieno įstatymą

Komentuoti

Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.