Jaunasis ūkininkas išdėstė, ką reikėtų daryti, kad jaunimas grįžtų į kaimą

(Kaunas, birželio 11 d.) „Agroeta“ jau rašė apie žemės ūkio ministro Giedriaus Surplio ruošiamą staigmeną smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Į šią publikaciją sureagavo ne vienas ūkininkas, dešimtys pasidalino šiuo įrašu. Šiandien pateikiame jaunojo ūkininko Rimo (redakcijai tikrasis ūkininko vardas ir pavardė yra žinomi) nuomonę apie receptus, kurie paskatintų jaunimą kurtis kaime.

 xxx

„Nuolat visi gražiai kalba apie smulkių ūkių išlaikymą, naujų sukūrimą, jaunimo į kaimą gražinimą, o iš tiesų nieko niekas per daug nesistengia keisti, tik žiniasklaidai moka, kad rašytų gražiai. Nedirbusiam ūkyje turbūt sunku suvokti, kiek smulkiam jaunajam ūkininkui reikia paramos/technikos (ypač pirmaisiais metais).

Dilema, ką jaunam žmogui rinktis: ar samdomą darbą ir turėti stabilų atlyginimą, ar pačiam dėti savo nuosavas lėšas ir tikėtis, kad viskas su išmokom bus gerai, taisyklės nesikaitalios kasmet, nebus skiriamos atgaline data nuobaudos, nepaprašys gražinti visą gautą išmokos sumą.

Iš esmės antruoju variantu grąža bus mažesnė, o rizika žymiai didesnė, žiemą daugiau laisvo laiko, bet techniką teks išmokti tvarkyti pačiam ir visada turėti pasidėjus rezervinių pinigų netikėtiems remontams.

Ar pagalvojo, kas, kad labai didelė paspirtis būtų jaunajam ūkininkui EDV mokesčio netaikymas. Bent jau pirmus 3 metus. Galima būtų taip pat daryti išimtis dirbantiems su VED mokėjimu, nes viską pilnai apmokestinus, panašu, siekiama neleisti papildomai užsidirbti žmogui.

Būtų gerai pakoreguoti ir tą patį VED (smulkiam ūkiui), kurio maksimumas šiuo metu nesiekia net 10 000 eurų, kad būtų galima didesnė paklaida ir taip atsirastų galimybės dalyvauti supaprastintose paramos programose smulkiesiems ūkininkams.

Šiuo metu susidaro vaizdas, kad kviečia jaunimą grįžti į kaimą, bet jaunimas suinvestavęs savo pinigus turėtų džiaugtis vidutiniškai 400 EUR per mėnesį uždarbiu. Jei, žinoma, spės laiku priduoti produkciją ir jos nesupūdys.

Jaunojo ūkininko privalumas – papildoma priemoka, bet šio paskatinimo yra per mažai, nes kažką padarius ne taip „pareina“ tokios sankcijos, po kurių ūkininkauti daugiau nebesinori.

Padėti jaunam naujam entuziastingui ūkininkui galėtų ir tie patys savivaldybių darbuotojai, kurie padeda užpildyti deklaracijas (jei jie būtų premijuojami už tokią pagalbą jaunajam praplėsti savo žemės ūkio valdas).

Miestelių darbuotojai puikiai žino, kur, kas ir ką deklaruoja, bet jie tuos plotus pasiūlo pažįstamam stambiam ūkininkui, o ne nematytam smulkiąjam. Be to, žino, kad stambus ūkininkas tikrai gerai dirbs žemę, o naujas jaunas ūkininkas visada bus „po klaustuku“.

Dabar, panašu, krypstama link to, kad bus naikinami tų darbuotojų etatai taip sutaupant lėšų ir leidžiant viską deklaruoti internetu arba bus keli specialistai, dirbantys „centre“ ir atsakingi už visą regioną. Bet jie nežinos visų atskiro miestelio aktualijų. Kai šalia stambiųjų, viską turinčių ir gerai dirbančių, atsiranda smulkus ūkininkas, tai jis nėra sutinkamas džiugiai, nes tai rakštis, kuri atima iš stambaus kelis papildomus hektarus. Būtent stambus ūkininkas turi visą apynaują techniką ir tą patį plotą gali apdirbti nepalyginamai greičiau. Jis beveik visada pasiūlo jaunajam ūkininkui mesti verslą ir pernuomoti žemę.

Ko norėtųsi iš valdžios? Ji galėtų paskelbti specialias programas, išimtinai skirtas tik jauniesiems ūkininkams: kad jie galėtų įsikurti, įsigyti naudotos žemės ūkio technikos. Būtų išties solidaru, jei stambesni ūkininkai, gavę paramą, būtų  įpareigoti „proto ribose“ pagelbėti šalia esantiems smulkiesiems ūkininkams (sandėliavimo ar kūlimo klausimais). Reikėtų skatinti ir priėmimo punktus, jei jie priima grūdus iš jaunojo ūkininko. Išties nepamaišytų ir nepriklausomo agronomo konsultacijos (kad neverstų pirkti vienos ar kitos firmos produkcijos).

Labai pagelbėtų ir žemės savininkų griežtesnė kontrolė, pavyzdžiui, kuomet būtina nušienauti plotus. Tas savininkas, kuris nelaiko gyvulių ir neturi nuosavos technikos, nė nesiruošia atiduoti dirbamos žemės, bet samdo tą patį ūkininką nušienauti jo pievą. Apie tai kalbama, kad dabar jau tas draudžiama, bet realybėje taip nėra ir negirdėjau, kad būtų kokios nors sankcijos.

Pagal dabartinius apibrėžimus smulkus Lietuvos ūkis, tai ūkis, kuris reikalingas pensinio amžiaus žmonėms prisidurti prie pensijos nors kažkiek papildomų lėšų arba toks ūkis, kuris prižiūrimas tik kaip pomėgis ūkininkauti. Panašu, kad nuo to visiems gerai, nes projektuose vyresnio amžiaus žmonės nedalyvauja, o jaunimas, kuris norėtų iš to pabandyti pragyventi, jau klasifikuojamas kaip vidutinis ūkis (konkursų reikalavimai jiems taikomi sudėtingesni). Vien todėl lieka daug nepanaudotų projektuose lėšų.

Realiai, kad jaunimas grįžtų į kaimus ir pradėtų ūkininkauti, reikėtų padaryti didesnes galimybes užsidirbti bent jau pirmaisiais metais, nes iš esmės visas uždarbis pirmaisiais metais bus tik apyvartinės lėšos į tolimesnį ūkio plėtojimą.

Dėl trąšų/pesticidų/herbicidų/insekticidų didelio vartojimo smulkiuose ūkiuose siūlyčiau nesijaudinti, nes iš esmės perkama tik tai, kas yra būtiniausia, nes kainos –  „smagios“. Aš manau, kad protingai ūkininkaujantis žmogus turėtų gauti bent 800 EUR per mėnesį pelno ir tada jau galėtume kalbėti apie jaunimo sugrąžinimą į kaimą.

Tačiau kartu rekomenduoju valdžiai peržiūrėti giminystės ryšius ūkių, kurie yra dirbtinai kuriami šeimos narių vardu vardan didesnių išmokų. Pavyzdžiui, 4 suaugusių asmenų šeima tarsi turi  vieną ūkį (tarkime, 200 ha), bet kad gautų didesnes išmokas, dirbtinai įkuriami 4 ūkiai po 50 ha ir statistikoje turime 4 vidutinius ūkius. Ir tokie atvejai primena, man „naujuosius karaliaus drabužius“, bet gal aš būsiu tas berniukas, kuris padės atsimerkti žmonėms ir praregėti.

P. S. Ūkininkauju antrus metus, nors prieš tai tik prisidėdavau prie tėvo hobio ūkininkauti ir… įlipau į balą. Ūkininkauju dar ir todėl, nes nenoriu, jog mano senelių žemė būtų dirbama konvejerinių stambių ūkių. Dabar auga du mano sūnūs. Tikiuosi supažindinti ir juos su žemės ūkiu. Esu dirbantis, todėl galiu sau leisti ūkininkauti, bet žmonos su gaunamomis pajamomis nesugebu įtikinti, jog kaime galima pragyventi, nes skirtumas tarp atlyginimo ir ūkio pajamų šiuo metu skiriasi per daug kartų. Žmonėms, kurie sako, kad ūkininkas dirba tik vasarą, o žiemą ilsisi. Bet jūs pabandykite visą vasarą savo šeimą palikti be savaitgalių ir gražių šiltų vasaros vakarų. Nemanau, kad daug kas tam ryšis“.

 

Nuo „Agroeta“

Jei turite savo įžvalgų ir nuoskaudų, rašykite mumsinfo@agroeta.lt

  • 4 komentarai
    Komentuoti

    1. Kaimietis   2018/06/11 at 21:25

      Jei valdžios strategija naikinti kaimo mokyklas apie kokį grįžimą gali būti kalba.

    2. Joo   2018/06/11 at 21:45

      Jeigu šiam jaunikaičiui ūkininkavimas kaip hobis,tai ir pajamos iš ūkio minimalios. kai pradės rimtai dirbti uždirbs daugiau, kad ir iš smulkaus ūkio.

    3. Toje pacioje baloje.   2018/06/11 at 23:42

      Dar pridurciau kad parama modernizavimo butu galima gauti tik viena karta. nes tie besociai ima viena po kitos ir dar giresia per radijas ir laikrascius dalyvavau tiek projektu… bet nutyli is kiek ateme kasny.
      Paramu prioritetai pjaunasi vieni u kitais. nes kaip pvz
      duodama papildomu balu jeigu idiegemos inovacijos robotizacija.
      ir toje pacioje priemoneje kitu punktu duodama papildomu balu uz kiekviena idarbinta zmogo.
      tai jeigu diegi robotus tai ir darbininku mazini.
      viena seima su 100ha ukiu gyvebntu padoriai. dabar turi po 500 -1000 ar daugiau hektaru viena seima su 1-3 samdomais darbuotojais ir tie patys uz kapeikas drozia.

    4. Ukininkas   2018/06/12 at 15:19

      Pritariu kuo mažiau paramos į vienas rankas nes duoda o kontrolės jokios pvz gavę technika su ja varo į vadinamas kalimus kiek susuka rulonu nukulia grūdų niekas jų netikrina o žinoti kokius pinigus ima ar kokius nors mokesčius sumoka už suteiktus paslaugos tuo labiau kad su tokia technika tu dirbti gali tik sau

    Komentuoti

    Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.