G. Stanišauskas: nė nepastebėjome, kaip tyliai atslenka nauja grėsmė

Rusijos ir Ukrainos politinis ir karinis konfliktas, į kurį netiesiogiai įsitraukė  daugelis Vakarų bloko valstybių, įskaitant ir Lietuvą, įsisuko į naujos konfrontacijos smagratį, kurio pasekmes neišvengiamai pajus ir Lietuva. Be Krymo aneksijos ir konflikto Donbase, taip pat abipusių ekonominių sankcijų, politinėje arenoje aukščiau visų iškyla pravoslavų kryžius. Prasideda pavojingiausia priešprieša tarp šių šalių, nes religinis radikalizmas pranoksta bet kokį kitą, todėl yra pavojingiausias ir nuožmiausias ginklas fanatikų rankose. Panašu, kad religiniai laužai jau uždegti.

Kaip žinome iš istorijos, katalikų ir stačiatikių (pravoslavų ortodoksų) bažnyčios atskilo dar 1054 metais. Katalikai liko Romos įtakoje, o pravoslavai – Bizantijos (Konstantinopolio). Ilgainiui pravoslavų ortodoksų pasaulyje susiformavo net 14 autokefalijų, tai yra pačių pravoslavų pasaulyje pripažintų autokefalinių bažnyčių, kurios paprastai veikia tam tikros valstybės teritorijos ribose ir skaitlingiausia iš jų yra 165 mln. tikinčiųjų vienijanti Rusijos pravoslavų bažnyčia, vadovaujama Maskvos ir visos Rusios metropolito Kirilo.

Tikra nelaimė pačiai Rusijai, kad jos dvasiniai vadovai (beje, Kirilo turtas vertinamas 4 mlrd. JAV dolerių) nuo pat pradžių su V. Putinu ėjo obuoliauti ir dabar skina šios draugystės vaisius.

Rusijos ir Ukrainos religinis konfliktas, kuris iki šiol tik nežymiai ruseno, vystėsi išsyk po sovietų sąjungos žlugimo, kai apie V. Putiną dar niekas nežinojo. Tuomet (1992 m.) nuo Rusijos pravoslavų bažnyčios atskilusi nekanoninė (nepripažinta) Ukrainos pravoslavų bažnyčia, vadovaujama Kijevo metropolito Filareto kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą Bartolomėjų I-ąjį (Varfolomėjų) dėl autokefalijos suteikimo Ukrainos pravoslavų bažnyčiai. Kitaip tariant, Filaretas, kuomet dar buvo Rusijos pravoslavų bažnyčios vyskupu, siekė autokefalijos Ukrainoje. Už šiuos siekius Rusijos pravoslavų bažnyčia 1992 m. iš Filareto pirmiausiai atėmė vyskupo rangą, o 1997 m. apskritai atskyrė nuo Rusijos pravoslavų bažnyčios.

Ilgą laiką Maskvai pavyko sulaikyti Ukrainos pravoslavų atskilimą nuo Rusijos. Dar tuomet, kai neteko vyskupo rango, Filaretui nepadėjo nė kreipimasis į Konstantinopolio patriarchatą, jau nekalbant apie autokefalijos suteikimą Ukrainos pravoslavų bažnyčiai. Bet tik iki pastarųjų savaičių įvykių.

Kad įsivaizduotumėte, ką reiškia Rusijos pravoslavų bažnyčiai autokefalijos suteikimas Ukrainai, paminėsiu tik kelis skaičius ir palyginimus. Tai 12 328 parapijos (kai pas mus Lietuvos katalikų bažnyčiai priklauso 684 parapijos), 35 mln. tikinčiųjų (o mes turime tik per 2 mln. katalikų), 208 vienuolynai, per 10 000 dvasininkų, 53 arkivyskupijos, beveik 4000 tikybos mokyklų.

Šie skaičiai, švelniai tariant, šokiruojantys ir Rusijos pravoslavų bažnyčiai toks praradimas Ukrainoje prilygtų kone vienos kojos ir vienos rankos amputacijai. Tačiau bėda ta, kad nei Kirilas, nei Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas jokios įtakos Konstantinopolio patriarchato sprendimui įtakos neturi.

Juolab kad Konstantinopolio patriarchas Bartolomėjus I-asis visai neseniai susitikęs su Ukrainos prezidentu Piotru Porošenka faktiškai uždegė žalią šviesą autokefalijos suteikimui Ukrainos pravoslavų bažnyčiai.

Ekspertai sutaria, jog liko tik formaliai paskelbti šį sprendimą, nes nauda abipusė. Pats Konstantinopolio patriarchatas pernelyg nustekentas finansiškai ir norėtų turėti daugiau galių, jei Rusijos pravoslavų bažnyčios galia susilpnėtų. Savo ruožtu Ukrainos prezidentui tai reikštų dvasininkijos paramą artėjančiuose prezidento rinkimuose. Ne paslaptis, kad P. Porošenka siekia būti perrinktas Ukrainos prezidentu antrai kadencijai.

Taigi, visos didžiojo žaidimo kortos sugulė toli gražu ne Maskvos naudai. Rusijos pravoslavų bažnyčia kartu su savo buvusiais ir esamu hierarchais padarė didžiulę klaidą, kuomet tiek tyliai, tiek viešais pareiškimais pritardavo V. Putino strateginiams užmojams pavergti tautas ir ginti „rusų pasaulį“. Dabar išmušė atpildo valanda ir Ukrainos pravoslavų bažnyčios autokefalija veikiau kelių dienų ar savaičių, o ne sprendimo klausimas.

Rusijos propagandiniai televizijos kanalai jau dabar kalba apie brolžudiškas pasekmes, o Ukrainos pravoslavų bažnyčią prilygina Islamo valstybės tarptautiniam radikaliam judėjimui „Jabhat al-Nusra“. Čia, žinoma, gerokai perlenkiama pro šalį, bet Rusijos ir Ukrainos karinio konflikto virtimui dar ir religiniu karu pagrindo yra išties daugiau nei pakankamai.

Juk Konstantinopolio sprendimas, o jis, mano galva, neišvengiamas, išprovokuos Ukrainoje didelius neramumus. Ukrainos pravoslavų bažnyčia autokefalijos atveju visiškai oficialiai galės perimti vienuolynus, cerkves, mokyklas. Tam, suprantama, gali priešintis vietos tikintieji. Viskas priklauso nuo to, kiek Rusijos propagandinei mašinai pavyks įskelti tokio konflikto kibirkštį vietos mastu.

Turint galvoje, kad „Rossija“, „Pervij kanal“ ar NTV televizijos yra blokuojamos Ukrainoje, pasiekti reikiamą efektą vargu ar pavyks. Rusija turi pernelyg mažai propagandinių įrankių Ukrainoje. Juolab kad pačioje Ukrainoje propagandos specialistų netgi daugiau nei Rusijoje, o jų kvalifikacija ekspertų lygmenyje vertinama netgi aukščiau. Tad kovą už žmonių protus Rusija veikiausiai irgi pralaimės.

Kas gi lieka su dvasininkija ranka rankon dirbančiam V. Putinui? Logiška grandine būtų karinio konflikto eskalavimas iš Maskvos pusės, siekiant „apginti rusų pasaulį“ taip kaip nutiko 2014 metais Kryme. Taip kaip buvo 2008 m. Gruzijoje ir kitur.

Tačiau po Konstantinopolio sprendimo Ukraina taps tik dar labiau radikalesnė ir apie konflikto su Rusija pasekmes išties baisu net pagalvoti. Vien per bažnyčios turto perdalijimą žus ir dvasininkai, ir paprasti žmonės, o Dievo namai degs tikrąja to žodžio prasme. Jei religinis konfliktas užgoš politinį, abiejų šalių nebesutaikys jau niekas artimiausius 20-30 metų, todėl svarbiausia, ką artimiausiu metu darys V. Putinas ir kiek toli gali nueiti jo asmeninė beprotybė, paskatinta Rusijos pravoslavų bažnyčios hierarchų prašymų apginti tikinčiuosius Ukrainoje (nors visai ne tikinčiuosius, o, pripažinkime, tiesiog turtą, kuris slysta iš rankų).

Kol kas viskas krypsta tik į vieną pusę – V. Putinas siekia gilinti konfliktą tiek su Ukraina, tiek su Vakarais. Jo argumentus nesunku perprasti – Rusijos ekonomika keliolika metų išgyvena stagnaciją, neseniai pailgintas pensinis amžius smogė per V. Putino reitingus, o Vakarų pasaulio naujos sankcijos jau nebe už kalnų. Lapkričio mėnesį Rusijai už Skripalių nunuodijimą gresia iki šiol neregėtos ekonominės sankcijos, kurių nebuvo taikyta jokiai kitai valstybei, įskaitant branduolinę programą vykdžiusį Iraną.

Pavyzdžiui, šiomis dienomis, kai dar tik kalbama apie tas sankcijas, Rusijos rublio kursas nukrito žemiausiai per pastaruosius dvejus metus (rugsėjo 10 d. JAV doleris vertas 69,9 rublių, o euras – 81,3 rublio). Jis turėtų smukti ir po Konstantinopolio sprendimo, o naują dugną pasiekti lapkritį.

Tad vienintelis kelias Kremliui – sutelkti Rusijos gyventojus kovoje už religiją, nes už nieką kitą Rusijos gyventojų nelabai mobilizuosi. Ko gero, būtent toks naratyvas artimiausiu metu turėtų būti girdimas iš oficialių propagandos kanalų. Kitaip tariant, V. Putinui nebelieka daugiau jokių kitų argumentų, išskyrus tiesioginį karinį įsikišimą, prieš tai mobilizuojant maksimaliai daug kazokų ir religinių fanatikų Donbase, o vėliau tiesiogiai siunčiant karius į Ukrainą. Tad laužai uždegti. Jie jau dega.

Šalia to verta priminti Nigerijos „Boko Haram“, ISIS (Irako ir Sirijos islamo valstybę), Afganistano „Al-Qaeda“ ir Talibaną. Tai žinomiausios religinės teroristų organizacijos, kėlusios „tikrojo“ tikėjimo vėliavą aukščiau žmogiškumo. Jų religinis fanatizmas išžudė dešimtis milijonų žmonių, neatstatomai sunaikino visai žmonijai priklausiusius istorinius kompleksus. Kartais baisu pagalvoti, jei panašūs judėjimai kiltų pravoslavų pasaulyje. Nejučiomis prisimeni Murphy dėsnį: „Jei vyksta daug blogybių, jos išsidėsto pačia blogiausia seka“. Ir, panašu, tai matome Ukrainos ir Rusijos konfrontacijos fronte.

Gediminas Stanišauskas

agroverslo naujienų portalo „Agroeta“ vyr. redaktorius

Komentuoti

Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.