Bibliotekininkė negali gyventi be knygų ir gyvulių, karvę neseniai iškeitė į ožkas

(Šiauliai, kovo 16 d.) Zina Keturakytė, gyvenanti ir ilgus metus dirbanti Šakynos (Šiaulių r.) bibliotekoje, savo gyvenimo neįsivaizduoja be gyvulių. Jos sodyboje amsi ir miauksi ne vienas šuo ir katinas, klega paukščiai. Dar neseniai moteris laikė ir karvę, bet dėl sveikatos savo mylimą piendavę iškeitė į dvi ožkytes – Cibulę ir Mirtą.

„Nė kiek nesigailiu taip pasielgusi. Man skanus ir saldus, ir raugintas ožkos pienas, ir varškės sūrelis“, – pasakojo Z. Keturakytė.

Kelionė automobilio bagažinėje ir išgąsdintas kaimynas

Nusprendusi nebelaikyti karvės, Zina Keturakytė pradėjo svarstyti, jog būtų neblogai įsigyti kokią ožkelę.

Moteris ketino tik vieną ožką laikyti, bet nuvykusi į Bridus pas vadinamąją Ožkų karalienę Gitaną, dvi patarė paimti. Dvi todėl, kad viena neliūdėtų. Taip nuo praėjusių metų rugsėjo Zinos Keturakytės sodyboje apsigyveno prancūzų alpinės ožkos Cibulė ir Mirta.

Z. Keturakytė pasakojo, jog nuotaikingai iš Bridų į Šakyną, į namus, su naujomis gyventojomis važiavo. Ramias, jaukias ožkytes paguldė į lengvojo automobilio bagažinę. Tilpo puikiausiai, tik galines sėdynes teko atlenkti.

„Ožkelės patogiai bagažinėje įsitaisė ir visą kelią, daugiau negu 20 kilometrų, nekėlė jokio triukšmo. Tik aš pati negalėjau juoko atsiginti. Kadangi važiavau vakare, įsivaizdavau, ką gali pagalvoti man iš paskos važiuojantys automobilių vairuotojai, kažkieno blizgančias akis ir ragus matydami“, – juokėsi Zina Keturakytė.

 Ožkytės, gavusios Cibulės ir Mirtos vardus, porą parų buvo palaikytos tvarte, tik paskui išleistos į lauką. Ir vėl neapsieta be juokingo nutikimo. Ožkytes šeimininkė iš ryto pririšo patvoryje, kad šios grynu oru pakvėpuotų, šviežios žolės paskabytų, o pati išėjo į darbą. Tik vėliau moteris sužinojo, kad jos ožkytės kaimyną nemenkai išgąsdino. Žmogus net pamanė, jog jam vaidenasi…

Iš ožkų pieno spaudžia sūrį

Zina Keturakytė greitai prie ožkų priprato. Cibulė ir Mirta pasirodė esančios labai skirtingo charakterio.

„Cibulė, nors ir baimių pilna, vis stengiasi priekabių ieškoti. Kai paleidžiu po kiemą pasilakstyti, tuoj pradeda šunį tiesiog terorizuoti, net ragus į darbą paleidžia. Aną savaitgalį vos į šiltnamį, kanopėlėmis atsirėmusi, neįgriuvo. Visur, kur tik gali, lipa, šoka. Mirta elgiasi ramiau, solidžiau. Bet abi labai mėgsta lakstyti po erdvų kiemą“, – pasakojo Z. Keturakytė.

Ožkos – labai jaukios, drąsios, nesibaimina snukučių į šeimininkės kišenę įkišti. Tikisi rasti didžiausio skanėsto – riekutės duonos. Duonele savo augintines moteris iš labo ryto pavaišina.

Viena ožkelė duoda ir pieno. Zinai Keturakytei gerti tiek šviežią, tiek rūgusį ožkos pieną patinka. Juo moteris balina sriubas, kavą, kakavą, pila pieno į padažą. Moteris tvirtino, jog pienas neturi jokio specifinio kvapo. Tiesa, skonis ir spalva šiek tiek nuo karvės pieno skiriasi. Nors ožkelė nedaug pieno duoda, šeimininkė sugeba ir delno dydžio sūrelį iš maždaug pusantro litro pieno suspausti.

„Sunku ir pačiai patikėti, bet aš ožkas nusipirkau, nė sykio ožkos  pieno neragavusi. Ir nesigailiu“, – sakė.

Ožkos pieno užtenka ne tik šeimininkei, bet ir kitiems jos augintiniams: šunims Drugeliui ir Murmikui, iš prieglaudos prieš aštuonerius metus parvežtai kalytei Tuniai, katinams Barzdžiui, Ūsiui, Meilei (arba Rainiui) ir Kasei. „Nuo vaikystės mane vadina gyvulių, ypač katinų, patronu. Patį baugščiausią, laukinį katiną sugebėdavau prisijaukinti“, – apie savo ūkį pasakodama šypsojosi moteris.

Zina Keturakytė sakė, jog baigusi vidurinę, ji svarstė, ką pasirinkti: bibliotekininkės, o gal miškininkės profesiją? Labiau linko prie pastarosios, bet gyvenimas savaip sudėliojo. Jau daugiau negu tris dešimtmečius moteris dirba Šakynos bibliotekoje.     

Dalia KARPAVIČIENĖ

Komentuoti

Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.