Beveik 1 600 bebrų sumedžiojusio eksperto įžvalgos – per kiek laiko spąstuose prigeria bebras?

Bebrų medžioklė šaunamaisiais ginklais mažai efektyvi, o įvairios gaudyklės, pasitelkus urvinius šunis ir laikas, reikalauja daug darbo sąnaudų. Todėl vienas iš efektyviausių bebrų populiacijos gausos reguliavimo būdų yra gaudymas spąstais.

Gaudymas spąstais paplitęs visame pasaulyje

Pasaulio šalyse, kuriose 1976-1985 m. buvo medžiojami bebrai, daugiausia jų sugauta spąstais. Kanadoje 1976-1980 m. kasmet vidutiniškai buvo sugaunama po 602 tūkst., JAV – nuo 313,5 iki 386,6 tūkst. bebrų. Tuometinėje Tarybų Sąjungoje po 21 tūkst. bebrų sugauta gyvūnus už galūnių sugriebiančiais ir gyviniais spąstais, iš jų Latvijoje 1985 m. – 2687.

Šiose šalyse buvo vykdoma ekstensyvi pramoninė bebrų medžioklė. Rusijoje  spąstais sumedžiojama 80-85 proc. švelniakailių žvėrelių, o bebrai – išimtinai tik spąstais. Rusijoje spąstais sumedžiojama šimtai tūkstančių poliarinių lapių, ondatrų, bebrų, audinių, šermuonėlių, šeškų, dešimtys milijonų kurmių, o taip pat pusė visų sumedžiojamų sabalų, kiaunių, lapių, barsukų, lūšių ir vilkų.

Žvėrių gaudymo spąstais apribojimai

Tačiau daugelyje pasaulio šalių taikomi ir tam tikri žvėrių gaudymo spąstais apribojimai. Kai kuriose JAV valstijose reikalaujama spąstus tikrinti kasdien, kitose spąstų tikrinimo intervalas nustatytas nuo 36 val. iki savaitės.

1981 m. duomenimis, žvėris gaudyti spąstais buvo uždrausta dešimtyje Europos šalių, trijose Pietų Amerikos, keturiolikoje Afrikos ir trijose Azijos šalyse. Dauguma valstybių (šiandien jų yra ženkliai daugiau) žvėris gaudyti spąstais uždraudė motyvuodamos tuo, kad į sukertamus lankinius spąstus papuolę žvėrys ilgai kankinasi, kol žūsta ar išimami iš žabangų.

Įstojus į ES, žvėris gaudyti už galūnių sugriebiančiais spąstais uždrausta ir Lietuvoje.

ES draudimų netrūksta

Keistai elgiasi mūsų valdžios biurokratai: visas ES rekomendacijas priima versdamiesi per galvas be jokių diskusijų, tyrimų, net nebandant pritaikyti mūsų sąlygoms, tradicijoms. Ne išimtis ir medžioklės sritis: uždraustos pavasarinės slankų ir didžiųjų ančių gaigalų medžioklės, uždrausta šautuvų pagalba naikinti sulaukėjusius, medžioklės plotuose apsigyvenusius ir naikinančius smulkiąją fauną šunis ir kates, neleidžiama tykojimo medžioklėse (išskyrus šernų) naudoti medžioklinius prožektorius ir gyvūnus už galūnių sugriebiančius spąstus, suteiktos išskirtinės teisės medžiotojams selekcininkams (čia jau „mūsiškių“ darbas, siekiant pasipinigauti), nesąmone paverstos vilkų medžioklės, nuo 2021 m. bus uždrausta paukščių medžioklėje naudoti švininius šratus, o visus kanopinius žvėris bus galima šaudyti tik kulkomis.

Medžiotojų visuomenė netgi neinformuojama, kurie draudimai pareina iš ES, o kuriuos sugalvoja mūsų medžioklę reguliuojantys klerkai, siekdami įtikti įvairioms visuomeninėms organizacijoms ar įvairių veikėjų grupėms.

Draudimai dėl draudimų

O gal reikėtų pirma ištirti, kiek ilgai kankinasi į spąstus papuolę bebrai, ondatros, audinės, ir, uždraudžiant medžioklę žvėris už galūnių sugriebiančiais spąstais, išimtį padaryti tiems žvėreliams, kuriems spąstai spendžiami vandenyje (į juos papuolę jie greitai prigeria, ilgai nesikankindami)?

Gal prieš uždraudžiant paukščių medžioklėje naudoti švininius šratus, reikėtų iš ežerų ir pelkių įvairiose Lietuvos vietose iškabinti tonas sapropelio ir jame švino paieškoti? Pas mus paukščiai medžiojami menkai ir švino dumble, manau, nebūtų rasta. Kas kita Vakarų Europoje, kur per ilgą paukščių medžioklės sezoną švinu tiesiog lyja, tačiau mes uždrausti šviną paukščių medžioklėse pirmieji puolame…

O varymo medžioklės, kai miško šabakštynuose zvimbia iš graižtvinių ir lygiavamzdžių šautuvų į liuoksinčius stirniukus ir mažus šerniukus paleistos kulkos – tada ir jas reikia uždrausti (kas, ko gero ir būtų padaryta, jeigu ne tas nelemtas afrikinis kiaulių maras), nes pavojus medžioklės dalyviams bus tikrai didesnis, nei šaudant šratais, o sužeistų žvėrių tikrai nesumažės.

Neleistinas gyvūno kankinimasis – iki 300 sekundžių

Reikia sutikti, kad gaudant už galūnių sugriebiančiais spąstais lapes, kiaunes, šeškus, mangutus, barsukus ir pan., gyvūnai, papuolę į žabangas, tikrai kankinasi, ypač jei spąstai tikrinami ne kasdien. Tačiau vandens gyvūnų kankinimasis yra minimalus tokiais spąstais gaudant. ES pripažinta, jog gyvūnas neleistinai ilgai kankinasi, jeigu nežūsta per laikotarpį iki 300 sekundžių. Mano tyrimo duomenimis, į tinkamo dydžio ir tinkamai pastatytus spąstus papuolęs bebras prigeria per 3-5 minutes (180-300 sek.) – atitinka Europos išrinktųjų išprotavimus.

Tiesa, neteko patyrinėti, kiek ilgai kankinasi šaunamaisiais ginklais sužeisti žvėrys. Manau, kad nepalyginamai ilgiau, ypač jeigu nenaudojami pėdsekiai šunys.

Medžioklės specialistai netgi pataria sužeisto žvėries nepersekioti bent pusvalandį, kad aprimęs ir nusilpęs jis rastų kur prigulti. Nėra ko lyginti: kiek peršautų žvėrių nueina kilometrų kilometrus ir nugaišę supūva… Medžioklė yra medžioklė – tai ne gyvulių numarinimas skerdyklose, tačiau reikia stengtis, kad medžiojami žvėrys kentėtų kuo mažiau. Tai priklauso nuo medžiotojo pasiruošimo ir patirties, tiek medžiojant šautuvais, tiek spąstais.

Už priekinės kojos sučiupto bebro neteko rasti gyvo

Per ilgus profesionalios medžioklės metus sugavęs daugybę bebrų turėjau galimybę nustatyti, koks procentas į spąstus papuolusių žvėrelių vis tik išlieka neprigėrę ir kankinasi žabangose iki spąstų tikrinimo meto ar būna spąstais kitaip sužalojami. Duomenys apibendrinti sugavus per daugiau kaip 17 metų 1 595 bebrus: tikrinant spąstus rasti 155 gyvi bebrai (10 proc. visų sugautųjų); 7 bebrams (0,44 proc.) spąstais buvo nukirsta priekinė koja.

Bebro priekinė koja maža ir silpna, tad dideli spąstai nesunkiai nukerta jos kaulą, o žvėrelis nusitraukia kojos odą, jeigu iš karto neprigeria. Tačiau jeigu spąstai pastatyti tinkamai, už priekinės kojos sučiuptas bebras prigeria daug greičiau, nei sugautas už užpakalinės, tad niekada neteko už priekinės kojos sučiupto bebro rasti gyvo.

Duomenų palyginimui, koks sužeistų žvėrių procentas būna medžiojant šaunamaisiais ginklais, nėra, tačiau manau, kad ne mažesnis nei spąstuose išlikusių gyvų bebrų. Turėdamas didelę bebrų gaudymo spąstais patirtį, galiu dalintis daugybe patarimų, kaip statyti spąstus, kad kuo mažiau į juos papuolusių žvėrelių liktų gyvų, tačiau neverta: medžioklė už galūnių gyvūną sugriebiančiais spąstais uždrausta, o medžiojant greitą gyvūno žūtį (jį užmušant) užtikrinančiais spąstais tai neaktualu.            

Pirmieji patobulinti spąstai

Kitoks požiūris į žvėrelių, papuolusių į spąstus, patiriamą skausmą atsiranda tada, kai pats tai patiri. Pirmuosius 5 bebrams gaudyti tinkamus spąstus draugas pargabeno net iš Maskvos, tai buvo 7 numerio vilkiniai rėminiai spąstai. Jie turėjo po dvi labai kietas kilpines spyruokles, tokias stiprias, kad vienam užspęsti spąstus buvo tiesiog neįmanoma: vienu kartu reikia suspausti abi spyruokles ir užkabinti lankelį prilaikantį (kad spąstai neužsidarytų) sargelį. Spyruoklių suspaudimui sugalvojau tokį negudrų prietaisą: iš plieninių juostelių suvirinau rėmelį, užmaunamą ant nesuspaustos spyruoklės, viename jo galo skersinyje išgręžiau skylę ir prie skylės kraštų privirinau didelę veržlę.

Paėmęs ilgą varžtą, atitinkantį veržlės diametrą, prie jo galo privirinau nestoros armatūros skersinuką, kad veržti būtų galima rankomis, nenaudojant rakto. Užmovus rėmelį ant kilpinės spąstų spyruoklės, veržiant varžtu, kurio vienas galas remiasi į spyruoklės juostą, spyruoklė suspaudžiama  iki galo.

Tada per spyruoklės juostų galuose esančias skyles, pro kurias yra pranerti lankelių galai (spyruoklei išsitiesiant, suglaudžia lankelius, o šie susiglausdami sugriebia žvėrelį už kojos), praverta viela spyruoklę užfiksuodavau suspaustoje padėtyje. Analogiškai suspaudęs antrąją spyruoklę spąstus nešdavausi į bebravietę. Bebrų gaudymo vietoje belikdavo užfiksuoti spąstų lankelius, užkabinus sargelį, atrišti suspaustoje padėtyje spyruokles laikančias vielas ir spąstus pastatyti į bebravietę.

Spąstai kerta tikrai skaudžiai

Tada dar neturėjau transporto priemonės, tad taip paruoštus dvejus vilkinius spąstus į 2 km nuo namų esančią bebravietę nusinešiau pėsčias. Ėjau naktį, nes baiminausi prarasti įnagius, jei kas pastebėtų mane spendžiant spąstus.

Vienus pavyko pastatyti sėkmingai, tačiau visiškoje tamsoje laviruodamas ant viksvų kupstų, bestatydamas antruosius netyčia sugrubusia ranka užkliudžiau prie sargelio pritvirtintą atatampą (užkliudžius ją nuo lankelio patraukiamas sargelis ir spąstai užsidaro, žvėrelį sučiupdami už kojos) ir spąstai užsidarė, sugriebdami mano dešinės rankos nykštį tarp pirmojo ir antrojo sąnario. Vienai spyruoklei suglaudžiant lankelius, atsilaisvino ir antrosios pradėta atrišti viela – išsitiesdama spyruoklė dar tvirčiau suspaudė mano pirštą.

Gerai, kad lankelius sukirto ne abi spyruoklės vienu metu, tad piršto kaulas liko nenukirstas, tačiau nusmelkė aštrus skausmas, o pirštas suspaudimo vietoje tapo labai plonas…

Blogiausia, kad nebuvau pasiėmęs spyruoklei suspausti įtaiso, o viena spyruoklė jau buvo „sulopyta“ plienine juostele, jos suspausti be prietaiso nebuvo jokių galimybių. Norint išlaisvinti pirštą, tereikėjo tik truputį suspausti spyruokles, kad nors šiek tiek atsilaisvintų lankeliai. Išbridęs iš pelkės į sausumą, spyruokles suspausti pabandžiau kojomis, bet šiek tiek pasidavė tik sveikoji, o sutvirtintoji – nė krust. Neliko nieko kito, kaip tik kenčiant skausmą su pirštu spąstuose keliauti namo. Buvo vidurnaktis, tad nenorėdamas prižadinti namiškių, garaže kaire ranka šiaip ne taip spyruoklių suspaudimo prietaisu suspaudžiau kietąją remontuotą spyruoklę, antrąją suspaudęs koja pagaliau išlaisvinau pirštą.

Užsispyrimo man niekada netrūko, tad nepaisydamas skausmo, spąstus vėl užtaisiau ir nunešęs į pelkę pastačiau pasirinktoje vietoje, o auštant iš bebravietės tempiau du bebrus. Po kurio laiko pirštas ištino ir skaudėjo jį gana ilgai. Bet kaulas nebuvo nukirstas, gal tik kiek suplotas, tad į medikus nesikreipiau. Tačiau tas įvykis privertė susimąstyti, kad skauda ir į spąstus papuolusiems žvėreliams, tad spąstus visada stengiausi statyti taip, kad į juos papuolęs bebras bent greitai prigertų. Taip jau yra medžioklėje, kad gyvūnui gyvasties be skausmo neatimsi: ar medžiosi šautuvu, ar spąstais.

Vytautas RIBIKAUSKAS, medžioklės žinovas

Beveik 1 600 bebrų sumedžiojusio eksperto įžvalgos – per kiek laiko spąstuose prigeria bebras?

  • 2 komentarai
    Komentuoti

    1. Anonimas   2019/06/12 at 23:53

      Nu

    2.   2019/06/13 at 08:21

      Teisybė apie klierkus.

    Komentuoti

    Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.