Antanas Svirskis: Paskutinė kaimo kryžkelė arba kas netilpo į Baltąją knygą


(Kaunas, vasario 12 d.) Knygos įvade turėtų būti analizuojama ir aprašyta, kokie pasiekimai ir klaidos padarytos pertvarkant Atgimusios Lietuvos žemės ūkį, kad padarytume išvadas ir jų nebekartotume. Knyga iš tikrųjų turėtų tapti nacionaliniu strateginiu dokumentu derantis dėl BŽŪP po 2020 metų. Būtų įdomu, kas (pavardės ir titulai) paruošė šios knygos projektą ir pasirašo.

Norėtųsi žinoti, ką žemės ūkio mokslo institutai ir konsultavimo tarnyba bei jų ilgamečiai tituluoti vadai padarė per Atgimimo laikotarpį, kad sumažintų Lietuvos kaimo griūtį? Vien man teko garbė per pastarąjį dešimtmetį parašyti ir atspausdinti keliolika straipsnių šeimos ūkių ir Lietuvos kaimo išsaugojimo tematika. Drįstu teigti, kad tai yra daugiau, nei visi kai kurių institutų darbuotojai parašė, o apie Baltosios knygos rengimą sužinojo iš kolegų.

Sambūris „Patirtis“, kurio narys yra ir šio straipsnio autorius, pastaraisiais metais net 7 kartus kreipėsi į aukščiausią Lietuvos valdžią su susirūpinimu ir pasiūlymais dėl padėties Lietuvos žemės ūkyje ir kaimo griūtį, taipogi liko už borto, ruošiant Baltąją knygą.

Pasiekimai

Lietuva dar niekada neišaugindavo tokio didelio grūdų derliaus (kasmet apie 6 mln. tonų). Net kyla problemos, kaip juos parduoti, kadangi labai sumažėjus gyvulių skaičiui, sumažėjo ir pašarų poreikis. Gaila, kad tas derlius pasiektas naudojant rekordinį mineralinių trąšų ir pesticidų kiekį bei galingą techniką, o parduodamas kaip žaliava. Be to, Lietuvos žemdirbiai dar niekada neturėjo tiek valdininkų, konsultantų bei kontrolierių……

Klaidos

Manau, kad didžiausia klaida buvo skubus kolūkių sugriovimas. Buvusios kolūkių ir tarybinių ūkių mechaninės dirbtuvės bei gyvulininkystės fermų pastatai galėjo ir turėjo tapti kooperatiniais agroservisų centrais.

Taip buvo padaryta rytų Vokietijoje, buvusioje VDR. Mūsuose tie kolūkiai buvo privatizuoti (ir net prichvatizuoti) bei išdraskyti. Dauguma trihektarininkų ir smulkių ūkių, neturėdami žemės ūkio technikos ir inventoriaus, buvo priversti tuos savo sklypus pusvelčiui nuomoti ar parduoti žemės ūkio bendrovėms, turtingesniems bei apsukresniems ūkininkams, o gautus pinigėlius pravalgė arba pragėrė, buvo priversti emigruoti ar skursti.

Kita didelė klaida buvo nekilnojamo turto (žemės) pavertimas kilnojamu bei paveldėtojų rato išplėtimas iki vaikaičių. Tai užtęsė, apsunkino ir taip komplikuotą žemės reformą, kurios niekaip negalima pabaigti iki šiol. Trečia, bene didžiausia, problema buvo ES parama pagal programą „Pasitraukimas iš prekinės gamybos“. Jai panaudoti keli milijardai eurų nuvarė nuo žemės ūkio tūkstančius perspektyvių žemdirbių, kurie sudarius palankesnes ūkininkavimo sąlygas, galėjo priauginti daug ir kokybiškos žemės ūkio produkcijos.

Baisesnę programą sunku besugalvoti. Rezultatas – per beveik trisdešimt metų  išnyko daugiau vienkiemių ir kaimų, nei per sovietinę okupaciją ir kolektyvizaciją.

Du procentai stambių ūkių jau valdo beveik pusę šalies žemės ūkio naudmenų ir pasinaudojo apie 80 proc. ES paramos. Likę 80 proc. (apie 100 000) smulkių ūkių, pasmerkti skursti arba parduoti savo žemelę turtingiesiems, emigruoti bei kumečiauti…. Dabartinis 1000 ha ūkis, tai tolygu 40-50 šeimos ūkių arba nemažo kaimo sunaikinimas. Ar tai ne paskutinė mūsų kaimo kryžkelė?

Ką daryti, kad Baltoji knyga nesusilauktų Žaliosios knygos, kuria mažai kas pasinaudojo ar net skaitė, likimo? Manau, kad būtinas konkretumas, kas ir kaip bus daroma, kas už ką atsakys ir kaip atrodys Lietuvos kaimas ir žemės ūkis 2030 metais. Kitaip kam tas popieriaus gadinimas? Todėl siūlome:

1. Sustabdyti tolesnį nekontroliuojamą žemių supirkimą ir stambiųjų ūkių didėjimą. Dabartiniai stambūs ūkiai nesprendžia jokių socialinių, ekonominių ir gamtosauginių kaimo problemų bei didina bedarbystę.

Pagrindinis daugumos jų tikslas – bet kokia kaina pasiektas dar didesnis derlius ir pelnas. Neribotas derliaus forsavimas didina produkcijos savikainą, prievartauja bei alina dirvožemį (nes augalams būtini beveik visi Mendelejevo lentelės elementai, o gražiname tik NPK ir vos keletą mikroelementų) ir prastina produkcijos kokybę. Net nebežinome ką valgome. Nemaža dalis vartotojų jau vengia pirkti ir vartoti intensyviai išaugintus maisto produktus…..   Tai didelio mąsto spekuliacija. Kas tie fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie nepaisydami jokių saugiklių, visur skelbiasi, kad ir toliau brangiai superka įvairiausias žemes ir miškus visoje Lietuvoje? Jei to nesustabdysime, 2030 metais Lietuvoje liks vos keli šimtai latifundininkų bei keliolika tūkstančių baudžiauninkų, o Lietuvos laukai ir vandenys taps apnuodyta biologine dykuma.

2. Būtina iki 2030 metų išsaugoti bent 20 000 smulkių ir vidutinių šeimos ūkių, kurie ūkininkautų pagal tausojamosios arba ekologinės žemdirbystės sistemų reikalavimus, tenkintų šalies saugaus maisto ir pašarų poreikius, o dalį eksportuotų, išsaugotų gamtinę bioįvairovę. Tada nebereikėtų važiuoti pirkti pigesnių, neaiškios kilmės maisto produktų į kaimyninę Lenkiją ir t.t. Deja, daugumos smulkių bei vidutinių ūkių technika, gamybiniai pastatai susidėvėję. Nusipirkti brangius, šiuolaikinius traktorius, kombainus, net ir naudotus, gali tik labai nedaugelis iš jų. Todėl vargsta ir skursta. Lietuva, kad ir kokia turtinga būtų, net su ES fondų parama, niekada nepajėgs aprūpinti visus ūkius brangia šiuolaikine žemės ūkio technika, o ir neracionalu tai daryti. Tą su dešimteriopai mažesnėmis sąnaudomis dar galėtų padaryti kooperacija, o ypač agropaslaugų stotys. Jos artimiausiais metais turėtų būti įsteigtos visuose rajonuose ir didesnėse seniūnijose. Stotys galėtų būti privačios, kooperatinės ir valstybinės. Taip yra Skandinavijos ir kai kuriose kitose tvaraus ūkininkavimo šalyse. Agroserviso tinklo sukūrimui būtina skubiai nukreipti ir panaudoti ES paramos lėšas, kurias rengiamasi skirti stambių (500 ir daugiau ha) ūkių finansavimui. Dauguma stambių ūkių jau gavo ES paramą, apsirūpino šiuolaikine žemės ūkio  technika ir padargais. Jei 500 ir daugiau ha valdantis ūkininkas neišsiverčia be valstybės paramos, tai jo bėda. Įkūrus agroserviso tinklą, juo pasinaudotų ne tik smulkūs ir vidutiniai ūkiai, bet ir visi dar likę kaime pensininkai bei grytelninkai. Jie prisidurtų prie gaunamų išmokų, mažų pensijų, nebadautų ir prisidėtų prie kaimų išsaugojimo. Be agropaslaugų tinklo smulkius ir net vidutinius ūkius teks įrašyti į Raudonąją, o ne į Baltąją knygą.

3. Tikslu išsaugoti dirvožemį, bioįvarovę ir saugų maistą, apriboti mineralinių trąšų gausų naudojimą – ne daugiau kaip po 100 kg/ha NPK, sumažinti įvairių pesticidų naudojimo kiekius ir registruotą asortimentą iki 40 – 50 pavadinimų.

Dabar kai jų priregistruota (kas gali paneigti, jog kai kam už tai byra dideli pinigai) beveik 400, jokia laboratorija nenustatys, jų likučių produkcijoje ir dirvožemiuose. Uždrausti glifosatų naudojimą prieš pat derliaus nuėmimą, nes jau sunku berasti neužterštų jų likučiais dirvožemių, tinkančių ekologinės žemdirbystės plėtrai. Vis didėja pavojus užteršti agrochemikalais paviršinius ir požeminius vandenis.

4. Visi ūkiai privalo turėti bent 3-4 laukų sėjomainas, skatinti mišrių ūkių plėtrą, organinių trąšų, žalienų bei kalkinimo platesnį panaudojimą. Sėjomainų laukų dydis neturėtų viršyti 100 ha. Dirvožemių apsaugai nuo erozijos būtina atgaivinti laukų apsauginių juostų bei gojelių atsodinimo vajų. Kitaip galutinai prarasime dirvožemių, mūsų brangiausio turto, derlingumą ir nualinsim bioįvairovę.

5. Atgaivinti augalų bei gyvulių veislių, prisitaikiusių prie mūsų agroklimatinių sąlygų sėklininkystę bei veislininkystę. Dabar į įvairių augalų veislių, augintinų Lietuvoje, sąrašą kasmet įtraukiamą po keliasdešimt naujų, neaiškios vertės užsienietiškų veislių (čia irgi kai kam nubyra nemaži pinigai už registraciją). Ūkininkams pakaktų pasiūlyti po kelias geriausias kiekvienos auginamos augalų rūšies veisles. Tada palengvėtų ir supaprastėtų jų sėklininkystė, sėklų prisiaugintume patys ir nebereikėtų kasmet jų pirkti ir mokėti milijonus eurų užsienio augalų selekcijos firmoms.

6. Žemės ūkio mokslas ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, finansuojama iš valstybės biudžeto, pagrindinį dėmesį turi skirti smulkių ir vidutinių, o ypač ekologinių ūkių problemoms spręsti. Kiekviename regione būtina įsteigti bent po kelis eksperimentinius – pavyzdinius ūkius, kur būtų rengiami demonstraciniai bandymai, dauginamos naujos veislės, organizuojami seminarai. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien ekologinių pavyzdinių ūkių yra per 200 (mes turime vos vieną tokį Giedrikų ūkį Biržų rajone).

Parodomuosius ūkius galėtume įkurti ne tik pažangių ūkių bazėje, bet ir konsoliduodami dar neprivatizuotą ir neparduotą valstybinę žemę. Pavyzdys – Olandija. Ten po karo gyventojams buvo išdalinta po 1 ha iš jūros atkovotų žemės plotų. Valstybė prieš kokius 30 metų juos pigiai atpirko, sudarė po keliasdešimt ha kompaktiškus plotus bei įkūrė įvairiausios paskirties ūkius, kuriuos išnuomojo 99 metams perspektyvioms šeimoms. Tą turėtume daryti ir mes. Taip ne tik pritrauktume perspektyvias šeimas iš miestų, bet ir iš emigracijos.

Sumaniai ir sutartinai dirbdami, racionaliai panaudodami ES paramą bei naujausius mokslo pasiekimus, 2030 metais privalome pasiekti, kad bent pusėje šalies žemės ūkio plotų šeimininkautų apie 20 000 smulkių bei vidutinių šeimos ūkių savininkų, daug mažažemių bei kolektyvinių sodų šeimininkų. Būtų vystomas ne tik agroturizmas, ekologinė, bet ir prof. P. Vasinausko propaguota kurortinė žemdirbystė. Tai turėtų rūpėti ne tik Žemės ūkio, bet ir Sveikatos bei Aplinkos apsaugos ministerijoms, nes bet kurios valstybės piliečių teisė į sveiką maistą, švarų vandenį ir švarią aplinką  yra pati svarbiausia teisė.

Pagrindinis Baltosios knygos mūsų žemės ūkiui tikslas – siekti išsaugoti Lietuvos kaimą, šeimos ūkius, gamtą, dirvožemį, o svarbiausia – išauginti kokybišką pašarą gyvuliams (kad nereikėtų jų šerti genetiškai modifikuotų sojų rupiniais) ir sveiką bei visiems gyventojams prieinamą žemės ūkio produkciją, kurios dalį  pelningai eksportuoti.

Prof. habil dr. Antanas SVIRSKIS

  • 4 komentarai
    Komentuoti

    1. Geras straipsnis   2019/02/12 at 16:26

      Profesorius ėmėsi nedėkingos misijos – analizuoti valdžios klaidas ir teisingai jas konstatavo.
      Tačiau dėl pasiūlymų reiktų diskutuoti. Bet keliamos problemos — geresnis būdas ieškoti atsakymų, negu nurašinėti iš lubų ar badyti pirštu į, neva, viską draudžiantį Briuselį.
      1. Žemės koncentravimas – pristabdytas. Bet reiktų susitaikyti su tuo, kad džino įvaryti atgal į butelį šiuo metu nebepavyks. Todėl dabartinu metu realesnis sprendimas būtų ir toliau remti visus ūkius (nepriklausomai nuo dydžio), kuriuose palaikomas visuomenei priimtinas darbo vietų skaičius. Dėl priimtinumo kriterijaus – reiktų diskutuoti. O darbuotojų „New-baudžiauninkų“ teisių apsauga – valstybės priedermė, kurią privalo vykdyti jos institucijos.
      2. Galbūt mums nėra būtina gręžtis į Skandinavijos patirtį. Prisiminkime pokario metais steigiamas mašinų-traktorių stotis ar vėliau — agrocheminių paslaugų centrus.
      3. Ribojimas 100 kg NPK – abejotina priemonė. Ar riboti reikia N+P+K<100 kg ar kiekvieną maisto medžiagą (ypač N) atskirai <100 kg. Tačiau ribojimas dirvožemio nepagerins, nebent per labai labai ilgą laiką. Glifosatus prieš derliaus nuėmimą – žinoma, būtina uždrausti.
      4. Rekomendacija kiekvienam ūkiui turėti po 3-4 sėjomainas, galėtų būti taikoma keliuose pačiuose didžiausiuose ūkiuose. Šiaip ūkiui pakaktų 1, maksimum — 2. Esmė juk — ne sėjomainų skaičius, bet teisingas kultūrų (sėjomainos narių) parinkimas ir rotacija. Bėda ta, kad kultūrų pasirinkimo asortimentas sėjomainai katastrofiškai sumenko per pastaruosius 20 metų.
      5. Visiškai reiktų pritarti veislių atsijojimui.
      6. Deja, eksperimentiniai ūkiai buvo taip sistemingai ardomi, kad apie jų atkūrimą kalbėti bent jau artimiausiu metu – neberealu. Matyt, tam tikslui reiktų galvoti apie šiuo metu veikiančius privačius ūkius.
      7. 20 000 smulkių ir vidutinių ūkių koncepcija turėtų būti pagrįsta skaičiais. Kitaip toliau bus tęsiamos būrimo iš kavos tirščių praktikos. Kodėl 20 000? Kokio dydžio jie turėtų būti (priklausomai nuo specializacijos, pvz., kurortinės), kad esant faktiškai žemiausioms ES žemės ūkio produkcijos supirkimo kainoms, ūkis išlaikytų dviejų pilnai užimtų suaugusių asmenų šeimą su vaikais.

    2. To geras straipsnis   2019/02/12 at 17:31

      1 punkte jūs neteisus žemės koncentracija ne tik nesustabdyta,bet atvirkščiai dar labiau suaktyvėjo.Norint sustabdyti koncentracija reikia uždrausti žemės nuosavybė pseudo asmenims-juridiniams,o fizinių asmenų kartelę nuleisti iki 100-200 ha kiekvienam,vietoj dabartinių 500 šeimai

    3. Negalima   2019/02/12 at 19:10

      Fiziniams asmenims negalima taikyti žemesnės kartelės. Konstitucinio teismo išvada.

    4. Prof. Vasinausko koncepcija   2019/02/12 at 19:23

      Gerbiamas Profesoriau, sutikite, kad Vasinausko koncepcija dėl nedidelio masto ekologinio ūkininkavimo ir kurortinės žemdirbystės galėjo būti vykdoma ir buvo sėkmigai vykdoma kolūkių užuovėjos dėka kolūkiečių 60 arų pasodybiniuose sklypuose. Tiesa — kolūkiečių darbo po darbo dėka. Bet dabar našumas gerokai didesnis. Todėl, jei objektyviai vertintume, smulkių ūkių gyvavimo sąlyga yra stambūs daugiašakiai ūkiai, kurie ne tik gali būti smulkiųjų darbdaviais, bet ir kitų paslaugų poreikio kaimo vietovėje (mokyklų, darželių, bibliotekų ir kt.) kūrėjais. O ten, savo ruožtu gali darbuotis žemės ūkiu neužsiimantys ūkininkų šeimos nariai. Todėl reiktų baigti smulkių ir stambių priešinimą, o skatinti jų simbiozę.

    Komentuoti

    Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.