Antanas Svirskis: kokia Baltoji knyga, kai smulkūs ūkiai greičiau bus įrašyti į Raudonąją knygą

(Kaunas, gruodžio 20 d.) Su įdomumu perskaičiau Baltąją knygą. Labai svarbu turėti viziją ir tikslą kaip toliau vystysis Lietuvos kaimas ir regionai. Esu praėjęs ilgą žemdirbio kelią nuo piemens iki profesoriaus. Atgimimo metais teko stažuotis Švedijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, dalyvauti įvairiose konferencijoje ir kt.

Apie Lietuvos kaimą ir jo problemas esu parašęs keliasdešimt straipsnių. Daug vilčių turėjau, kai buvo išleista Žalioji knyga. Deja, jos neišsipildė, nes daugelis šios knygos nė nematė, neperskaitė. Bijau, kad taip neatsitiktų ir su Baltąja knyga. Kas gi joje yra?

Nepaisant didelio naujos knygos ruošėjų sąrašo, knygoje daug ko neradau, o ir parašyta ji gana valdiškai: siekti, stiprinti, plėsti ir t.t. Būtų įdomu žinoti apie tuos autorius daugiau ir ką jie padarė, kas jiems trukdė veikti, kad vykdant žemės reformą būtų buvę padaryta kuo mažiau klaidų ir jų nebekartoti.

Vien tai, kad Atgimimo laikotarpiu iš Lietuvos žemėlapio išnyko tiek pat kaimų ir vienkiemių, kiek ir per visą sovietizacijos bei kolektyvizacijos laikotarpį, daug ką, manau, pasako.

Lietuvos žemės ūkis dar niekada nenaudojo tiek daug įvairiausių pesticidų (apie 400 pavadinimų), mineralinių trąšų, galingos žemės ūkio technikos, neturėjo tiek daug konsultantų, stambių ūkių ir kt. Rezultatas – rekordinis grūdų derlius, dideli išmilžiai. Visa tai padaryta intensyvinant gamybą, didinant neigiamą apkrovą gamtinei aplinkai ir prastėjant produkcijos kokybei.

Vis dažniau girdime, kad pramoniniu būdu išauginti produktai yra nesaugūs maistui ir pašarams (nepriklausomas mitybos ekspertas Vincentas Sakas ir kiti sveikos mitybos specialistai). Apie tai byloja ir padidėjęs sergamumas, keleriopai išaugęs klestinčių vaistinių skaičius…

Dalis gyventojų vaistams jau išleidžia daugiau pinigų nei maistui. Pesticidų likučių jau randama ne tik aluje, bet ir meduje. Forsuojant gyvulių produktyvumą, naudojame daug visokiausių priedų ir stimuliatorių. Nebesugebame prisiauginti  baltymingų pašarų ir vietoje jų perkame ir naudojame genetiškai modifikuotų sojų išspaudas bei rupinius.

Deja, apie tai daugiausiai kalba gydytojai ir išprusę vartotojai, kurie jau ieško saugaus maisto pas smulkiuosius ūkininkus. Beveik negirdėti žemės ūkio mokslininkų ir konsultantų balso, nes jie užsiėmę įvairių chemijos firmų produkcijos propagavimu (už tai gauna papildomą uždarbį) ir prestižinių (niekieno neskaitomų) straipsnių rašymu (nuo to priklauso pagrindinis jų uždarbis), o smulkūs šeimos ūkiai palikti vienui vieni. Jei taip tęsis ir toliau, tai iki 2030 metų jie gali būti įrašyti į Raudonąją knygą.

Dabar ruošiama vyriausybinė regionų plėtros programa. Būtų labai nesmagu jei ir ji būtų tokia pat nekonkreti kaip ir Baltoji knyga. Ką tik išklausiau per LRT radiją neblogą diskusiją apie šią programą. Būtų gerai, kad kuo daugiau mąstančių ir kūrybingų šalies žmonių prisidėtų prie jos ruošimo.

Pasigedau daugiau konkrečių minčių apie žemės ūkio dabartinę būklę ir jos ateitį. Ji gana grėsminga.  Kiekviename miestelyje fabrikų ir gamyklų nepristatysime, o ir nereikia. Gi žemės ūkis gali ir privalo tapti tvariu visų Lietuvos regionų plėtros pagrindu.

Vėluojam bent 20 metų ir esame paskutinėje kryžkelėje. Svarbu pasirinkti, ar ir toliau eisime stambių ūkių kūrimu ir smulkių šeimos ūkių bei kaimų naikinimu. Kiekvienam mąstančiam aišku, kad stambiame ūkyje didesnis darbo našumas, lengviau panaudoti chemikalus ir kt. Tačiau tik aklas gali nematyti, kad stambūs ūkiai nesprendžia demografinių, socialinių ir ekologinių kaimo problemų. Pagrindinis jų tikslas – pelnas bet kuria kaina.

Tebesitęsia skelbimų lavina žiniasklaidoje, kad brangiai superkame žemes ir miškus visoje Lietuvoje ir niekam nė motais, kas tie supirkėjai. Už kieno pinigus jie tai daro. Latvių skaičiavimais, 1000 ha ūkis yra atsakingas už 40-50 šeimos (didelio kaimo) ūkių žlugimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Jei pasuktume, nors ir labai pavėluotai, dar likusių vidutinių bei smulkių šeimos ūkių išsaugojimo ir puoselėjimo keliu (taip yra daroma Šveicarijoje, Austrijoje,  Skandinavijos ir daugumos Balkanų šalių), išspręstume svarbiausias regionų, kaimų ir visos šalies demografines, socialines, bedarbystės bei gamtosaugines problemas.

Tam būtinas skubus valstybinis požiūris, parama ir visuotinė kooperacija, kaip antai, yra Švedijoje, kur kiekvienas ūkininkas yra kelių kooperatyvų narys. Smulkus gi ūkis niekada neįpirks (o ir neapsimoka) brangios šiuolaikinės žemės ūkio technikos ir padargų.

Svarbiausius ūkio darbus turėtų atlikti ūkiskaitiniai rajoniniai ar net didesnių seniūnijų agroservisai. Jie galėtų būti privatūs, kooperatinai ar net valstybiniai. Jų įkūrimui skubos tvarka reikėtų panaudoti ES paramos lėšas, nes beveik visi stambūs ūkiai jomis jau pasinaudojo.

Kaimo atsikūrimas paskatintų į juos grįžti emigrantus, dalį miestiečių. Planuojama, kad 2030 m. ekologinė žemdirbystė apims 20 proc. žemės ūkio naudmenų. Planavome, kad tiek turėsim jau dabar. Tai būtų šaunu, bet nelengva, nes būtina keisti valstybės, valdininkų, vartotojų bei mokslo darbuotojų požiūrį, atgaivinti sėjomainas, sėklininkystę bei veislininkystę. Ekologinio ūkininkavimo plėtra turėtų rūpėti ne tik Žemės ūkio, bet ir Sveikatos, Aplinkos apsaugos ir kitoms ministerijoms.

Jau dabar steigiant ekologinius ūkius, susiduriame su tinkamų, pesticidų likučiais neužterštų, plotų stoka. Jei nepadarysime skubių išvadų ir toliau eisime ūkių stambinimo, besaikio chemizavimo bei „prestižinių“ straipsnių rašymo keliu, 2030 metais turėsime bent 20 proc. geriausių žemių plotų, kuriuose bus draudžiama auginti produkciją maistui…Tokie plotai jau yra šalyse, kur auginama medvilnė. Kai kas juos vadina biologine dykuma. Taigi, prabuskime ir veikime.

Prof. hab. dr. Antanas SVIRSKIS, Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos Tarybos narys

  • Atsiliepimai
    Komentuoti

    1. Joo   2018/12/21 at 10:52

      40-50 ūkių vietoj vietoj vieno tūkstantinio ha ūkio. Tie 50 ūkių turi po 4 EDV ir kasmet sumoka po 2000 eurų mokesčių. Taigi turintis 1000 ha turėtų sumokėti 100 000 mokesčių!! Ar sumoka? Dabar tokie tūkstantiniai viso labo sumoka ne ką daugiau nei 25 ha turintis ūkininkas.Dėl nesumokamų mokesčių,nesurenkamų pajamų į biudžetą streikuoja net mokytojai.

    Komentuoti

    Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.