Almonas Gutkauskas: kai laikmetis vos ne ant lėkštutės ūkininkui siūlo idėjas

Šiandien esu tokio amžiaus ir tokios sveikatos, kad jau pats to ką čia ištarsiu negaliu imtis. Tačiau būtų gaila, jei jaunas, sveikatos turintis tautietis, to šiandien nesiimtų. Esmė tame, kad šiandien progresyvesni virtuvės šefai, pasaulio šiek tiek matę, daug samprotauja apie lietuviško sezoninio maisto valgytojui pateikimą.

Virtuvės šefas, suprantu, susidurs su tokia realija, kurią vadiname ekologiška žaliava. Susidurs tokiame diapazone, koks reikalingas virtuvei. Kalbu apie ekologines virtuves arba NKP (nacionalinis kokybės produktas) virtuves, iš pradžių vadintas IKP (išskirtinis kokybiškas produktas, tai yra dalinai chemizuotas) mokykloje, universitete, kariuomenėje, kavinėje, restorane.

Nekalbu apie neekologišką žaliavą – dėl ko Lietuvoje didesnių problemų, manau,  nebūtų. O ta žaliava, vežama iš Lenkijos, kuri šiuo atveju kaip konkurentė automatiškai atkristų. Žinoma, jei virtuvė būtų sąžininga visuomenei. Beje ir ne tas laikmetis jau yra kalbėti apie neekologiškas virtuves. Bet tęskime.

Lietuvoje dominuoja ekologiški javai. Ekologiškus grūdus nėra sunkumų ir eksportuoti.

Tie keli ekologiškų daržovių augintojai, kaip, pavyzdžiui, Giedrikai iš Biržų rajono,  jau daug metų turi savo gerbėjų valgytojų. Giedrikų produktų pirkėjai ir ūkyje yra pabuvoję, ir gerai pažįsta šią labai sąžiningą šeimą. Tad nemanau, kad tai būtų minimos virtuvės tiekėjas, nors gyvenimas nestovi vietoje…

Bet, pagaliau, tokių tiekėjų Lietuvoje šiandien yra labai ir net labai nedaug. Tie ūkininkai, kurie dėl įvairių priežasčių nuėjo šalin, pavyzdžiui, nuo ekologinės daržininkystės, kaip patys yra sakę, į tą „katorgą“ jau nebegrįš. Lygiai tas pat pasakytina ir apie ekologišką gyvulininkystę.

Šiandien virtuvių šefai gal dar nelabai ir dairosi į ekologiškus maisto produktus (nors išimčių jau randasi ir Lietuvoje), nes jau savo oda jaučia, kad galbūt tokiam maistui Lietuvoje su tokio maisto valgytojais būtų striuka. Pirmiausiai, dėl kainos. Čia kalbu apie tikrą ekologišką maistą, o ne tą, dažno įsivaizduojamą, kad, atseit, kaimiškas maistas ir yra ekologiškas.

Iš kitos pusės, manau, tokio reikalo entuziastas, net nenuspėja, kiek reikalų šiandien iškyla su apsirūpinimu ekologiško maisto žaliava… Ypač tada, kai tas reikiamas žaliavos diapazonas turi būti labai platus.

Kai kurie žmonės bando patys kokiame hektare šį tą natūrinio (ne ekologiško ir net ne natūralaus) mėgėjiškai užsiauginti. Viena, tai mizeris, pagal galimą poreikį. Antra, gal nelabai ilgai ir ištvertų tokia idėja, kai dirbi mieste, o dalis veiklos kaime. Tad ūkininkui iš tikrųjų atsiveria tam tikra niša. Tiksliau, draugų rateliui, kurie turi savo ekologinės gamybos ūkius. Pritraukiant į tą būrelį tuos ekologinių ūkių ūkininkus, kurie kartu paėmus augintų ir nuolat, atsižvelgiant į sezoną, galėtų patiekti visą reikiamą maisto spektrą – nuo grūdinių kultūrų, daržovių, vaisių iki paukštienos, kiaušinių, taip pat pieno produktų, įvairios gyvulininkystės produkcijos.

Jei labiau orientuojantis į didesnę laiko plotmę, o ne į kokių penkių metų perspektyvą, iš karto reikėtų atmesti tokius labiau pramoninio pobūdžio ekologinius ūkius (kaip pavyzdžiui atmetant stambius ekologinius pieno ūkius, kur taip pat kaip neekologiniame ūkyje vaikomasi ir pieno primilžių, ko pasėkoje tokioje fermoje pieninė karvė trumpai teužsibūna.

Žinoma, šiuo atveju išlieka ir problema, kokią Lietuvoje turime visus 28 metus. Tai patikimo partnerio, kompaniono klausimas. Reikalo sėkmei būtent šis klausimas ir yra esminis. Nors apie tai daug ir nešnekama, bet matome faktus.

O kas toliau? Toliau mieste sava virtuvė minėtuose objektuose. O gal ir kavinė. Žvelgiant į perspektyvą, geriausia, kai nuo miesto visi to būrelio ūkininkai dirba ne atokiau, nei 50 kilometrų spinduliu. Kalbu ne apie ekonomiką, kas savaime svarbu.

Galima išsigąsti dėl antraeilių dalykų. Iš kur ūkininkų grupė suras tą virtuvės šefą ir panašiai. Manau, kad to brangaus, visažinio šefo ir nereikia. Manau, kuo toliau gyvensime, tuo bus labiau reikalingas paprastas, bet ekologiškas maistas.

Tad pasiraitokime rankoves ir pirmyn. Pirmas etapas – tuo susižavi ministerija. Antras etapas, bendras ūkininkų su ministerija projektas. Tuomet ūkininkų draugija ir… nesnaudžiame. Skeptikams iš karto atsakau, kad nuo nulio pradėjome ne vieną ir nepalyginamai sudėtingesnę idėją, o ši idėja nepriskirtina prie sudėtingesnių, bet sykiu ji ir ne kiekvienam. Tas tiesa.

Almonas GUTKAUSKAS

  • Atsiliepimai
    Komentuoti

    1. Pirkejas   2018/11/26 at 09:53

      Lietuvoje turime didžiausią ekologinį ūkį Europoje – „Auga Group“, kuris dirba virš 30 tūks. ha. Ir kas met gauna apie 9 milijonus Eur. Išmokų už tai kad dirba ekologiškai Tręšia laukus su mėšlu, kuris parvežamas iš Lenkijos pramoninių paukštynų, ten paukščiai gali būti šeriami bet kuo ir visa tai tinka Lietuvos ekologiškiems ūkiams. Kai tokia ekologijos sistema ir kai tokius gigantus remiame, man kaip pirkėjui tikrai kelia pagrįstų abejonių dėl kokybės. Todėl ir neperku ir kitų neskatinu pirkti, geriausia kai yra galimybė užsiauginti patiems.

    Komentuoti

    Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.