Algis Baravykas stebisi, kodėl valstybė išlaiko nuostolingą verslą, kuris neva moko efektyvaus ūkininkavimo

(Vilnius, spalio 11 d.) Valstybės valdoma akcinė bendrovė „Kiaulių veislininkystė“ pernai patyrė 181 tūkst. eurai nuostolio, o šiemet pirmą pusmetį – 77 tūkst. eurų.

„Valstybė, nors skelbia, kad kovoja su aukštomis kainomis, išlaiko savo nuostolingų įmonių verslą. Pavyzdžiui, AB ,,Kiaulių veislininkystė“ yra įmonė, kurios pagrindinis akcininkas yra Žemės ūkio ministerija (valdo 98,8 proc. akcijų)“, – stebisi Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius bei AB ,,Kiaulių veislininkystė“ nepriklausomas valdybos narys Algis Baravykas.

Šios įmonės paskirtis vykdyti veislinių paršavedžių tikrinimą taip vadinamu palikuonių kontrolinio penėjimo metodu.

Toliau pateikiame A.Baravyko raštu išdėstytas mintis apie šį valstybinį verslą:

– Už vienos paršavedės patikrinimą valstybė įmonei sumoka 478,56 eurus, tai yra įvardinama kaip 70 proc. patikrinimo kainos, kurią dengia valstybė, o likusią dalį – 30 proc. arba 205 eurus už kiekvieną patikrintą paršavedę teoriškai turėtų sumokėti paslauga besinaudojantys ūkininkai. Tačiau ūkininkai, kurie naudojasi paslauga pinigų nemoka, kadangi jų niekas nepaprašo. Nepaprašo ne šiaip, o jau keletą metų.

Įmonė patiria nuostolius, tačiau pinigų iš ūkininkų nereikalauja ir daro viską, kad tik išsisuktų nuo reikalavimo sumokėti pinigus. Kokia paslaptis? Geros veislės jauna paršavedė rinkoje kainuoja apie 300 eurų. Vadinasi realiai tikrinti paršavedžių nereikia, nes gerą paršavedę gali įsigyti pigiau, nei kainuoja pats tikrinimas. Tačiau tokiu būdu nereikės ir to tikrinimo ir tuomet teks uždaryti šią valstybei priklausančią įmonę.

Įmonė atlieka ir daugiau smulkių veislininkystės paslaugų (kiaulių matavimas, ausų įsagų segimas ir pan.), už kurias taip pat pilnai moka valstybė, tačiau kiaulių augintojai laisvai gali be šių visų paslaugų išsiversti viską atlikdami patys. Tam nereikia ypatingų gebėjimų ir žinių. Paslaugomis naudojasi vos keli augintojai ir tik todėl, kad jiems viskas teikiama veltui. O nemokamai jiems paslaugos teikiamos tik todėl, kad gyvybiškai svarbu išlaikyti klientus, kurie naudojasi valstybės remiamomis paslaugomis, nes jei jų neliks, dokumentuose nebus galima pateisinti įmonės reikalingumo.

Be šios nuostolingos paslaugos, ši valstybei priklausanti įmonė augina kiaules – paršavedės veda paršelius, įmonė perka pašarus, augina bekonus ir juos skerdžia. Skerdžia virš 10 tūkst. kiaulių per metus. Skerdenas pjausto, mala, kemša dešras ir viską parduoda laisvoje rinkoje, kurioje pilna produkcijos iš privačių augintojų ir privačių skerdyklų. Taip pat produkciją gamintojo kainomis tiekia Žemės ūkio ministerijos darbuotojams.

Susiklosto keista situacija, kai kiaulių augintojai ir skerdyklos moka mokesčius valstybei tam, kad ši už surinktų mokesčių pinigus pirktų kiaules ir jas augintų, bei skerstų ir konkuruotų su tais pačiais mokesčių mokėtojais. Juk tai kolūkis, kuris veikia visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį ir kuris, nepaisant nuostolingos veiklos, paliekamas toliau tęsti nuostolingą veiklą. Štai čia galima suprasti visą absurdą: Vyriausybė per Žemės ūkio ministeriją valdo įmonę, kuri ūkininkus turėtų pamokyti kaip efektyviau auginti kiaules ir efektyviau bei pigiau gaminti dešreles maisto neįperkančiai tautai maitint, tačiau turėdama visą patarėjų, ekonomikos skyrių, valstybinių įmonių valdymo ir kt. aparatą, gauna nuostolius.

Viešai deklaruojamas prioritetas – maisto kainų mažinimas, gaminamos produkcijos atpiginimas. Retorinis klausimas – ar valstybės valdomos kiaules auginančios įmonės gaminama sprandinė, nugarinė be kaulo, kumpis, dešrelės ir t.t. bei gaunamas nuostolis iš komercinės veiklos yra tai, į ką turi lygiuotis verslas? Tačiau ši ekonomine logika vertinant absurdiška situacija niekam nekelia jokių abejonių Žemės ūkio ministerijai ir Vyriausybei. Todėl kaip valdybos narys apie nelogišką įmonės veiklą du kartus raštu informavau Premjerą Saulių Skvernelį ir Žemės ūkio ministrą Bronių Markauską, tačiau problema nebuvo nagrinėta iš esmės, bet nusiųsta nagrinėti tai pačiai Žemės ūkio ministerijai, o ši atstovaujama viceministro Sauliaus Savickio raštu pamelavo, kad užtikrins, jog paslaugos gavėjai susimokės už teikiamas paslaugas ir pagrasino spręsti dėl mano, kaip asmens tinkamumo eiti valdybos nario pareigas.

Pasikeitus Žemės ūkio ministrui, 2018 metų liepą buvo pripažinta, kad įmonė neturi perspektyvų ir buvo nutarta 2018 m. rugsėjo mėnesį įmonę AB ,,Kiaulių veislininkystė“ pateikti VĮ Turto bankui ir įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą. Ši ekonominės logikos šviesa truko iki to paties rugsėjo. 2018 m. rugsėjo mėnesį dėl ,,sudėtingos padėties kiaulių veislininkystės sektoriuje ir dėl naujo įmonės vadovybės pateikto veiklos plano 2018-2019 metais nutarta privatizavimą atidėti iki 2019 m. pavasario.

Stebuklų nebūna: pašarai brangsta, kiauliena pinga, paslaugų gavėjų sąrašas traukiasi. Tai reiškia, kad ir toliau valdžia laimina nuostolius atnešančios įmonės veiklą. Kyla minčių – o gal ši įmonė turi kitokių, mums nežinomų privalumų, kurie priverčia visus ministerijos darbuotojus ir net ministrus elgtis priešingai ekonominei logikai? Kol bus tokių pavyzdžių ir jie bus slepiami po ,,valstybinės reikšmės“ priedanga, tol kalbos apie skaidrumą ir tvarką valstybėje bus tik lozungai.

Agroeta

Komentuoti

Jūs el. pašto adresas nebus paviešintas.